Dirbtinis intelektas gali palengvinti žmonių gyvenimą, suprasdamas jų norus, tačiau, jeigu ši technologija nebus kontroliuojama, ji gali sukelti žmonijai rimtų pavojų. Apie tai rašoma neseniai išleistoje Nicko Bostromo knygoje „Superintelektas“. Praėjusiais metais tema apie dirbtinio intelekto galimybes ir pavojus visuomenėje paskatino diskusijas.
Automobilių kompanijos „Tesla“ įkūrėjas Elonas Muskas dirbtinį intelektą (DI) pavadino „didžiausia mūsų egzistencine grėsme“ ir „demonu“, kurį mėgina prisikviesti mokslininkai ir technologai. Vieno įtakingiausių pasaulio fizikų – Stepheno Hawkingo nuomone, dirbtinio intelekto kūrimas žmoniją gali paskatinti išnykti, nes žmonės, ribojami lėtos biologinės evoliucijos negalės varžytis su DI, todėl bus išstumti. Kiti mokslininkai, tokie kaip futurologas, išradėjas Ray’us Kurzweil’as, knygų apie dirbtinį intelektą ir singuliarumą autorius, teigia, kad DI nereikia bijoti, nes jis pasaulyje jau yra integruotas ir nėra kažkieno vieno rankose.
Pats terminas „Dirbtinis intelektas“ yra vartojamas įvairiomis prasmėmis. Esamę įpratę manyti, kad DI turi prilygti žmogaus protiniams sugebėjimams, kad galėtume jį laikyti dirbtiniu intelektu, tačiau daug kas sutinka, kad taip vadinamas „minkštasis“ arba „silpnasis“ DI (soft AI) šiuo metu jau egzistuoja, yra daug kur integruotas. Kaip rašoma „Vanity Fair“ straipsnyje, “dirbtinis intelektas staiga atsirado visur.
Kol kas ekspertai jį dar vadina „silpnuoju DI“, tačiau jis plinta kaip pasiutęs.” Apie tai kuo skiriasi silpnasis DI nuo stipriojo DI „The Wall Street Journal“ tinklaraštyje rašo Irvingas Wladawskis-Bergeris.
Straipsnio autorius, IBM bendrovėje išdirbęs 37 metus, teigia, kad taip vadinamas minkštasis, silpnasis, arba ribotasis DI nesistengia pamėgdžioti žmogaus smegenų, nors pagal juos ir sukurtas. Tai tiesiog skaičiavimo informacijos metodai, galingų kompiuterių ir sudėtingų algoritmų pagalba analizuojantys duomenis. Kaip tokio DI pavyzdžius jis nurodo „Deep Blue“, IBM sukurtą šachmatais žaidžiantį superkompiuterį, 1997 metais įveikusį šachmatų čempioną Garį Kasparovą; taip pat į klausimus atsakinėjančią sistemą – IBM kompanijos „Watsoną“, kuris 2011 metais televizijos žaidime „Jeopardy!“ įveikė du geriausius žaidėjus.
Šiuo metu jau tapo įprasta „bendrauti su kompiuteriu“ – užsiregistruoti vizito pas gydytoją, rezervuoti lėktuvo bilietą ar važiuojant automobiliu sekti GPS balso instrukcijomis.
Tokio pobūdžio, taip pritaikytas DI egzistuoja visur ir vis daugiau jam suteikiama kognityvinių gebėjimų, kurie ne taip seniai buvo laikomi išskirtinai tik žmonių sugebėjimais (pvz., Google vertimas). Dirbtinio intelekto įrankiai sustiprina mūsų pačių kognityvines galias, jie padeda mums apdoroti didžiulį informacijos kiekį ir daryti dar sudėtingesnius sprendimus.
„Wired“ straipsnyje „minkštasis“ DI vadinamas „pigiu, patikimu, pramoninės kokybės skaitmeniniu išmanumu, kuris įdiegtas visur ir yra beveik nematomas, išskyrus tada, kai sumirksi.“ Toks DI gali išjudinti inertiškus objektus, kaip prieš šimtą metų padarė elektra. Viską, ką elektrifikavome, dabar kognityvizuosime. Šis naujas utilitarinis DI pakeis mus kaip atskirus individus (pagilindamas mūsų atmintį, pagreitindamas atpažinimą) ir kaip biologinę rūšį.
Kaip rašoma straipsnyje, anksčiau būtume pasakę, kad tik superprotingas DI galėtų vairuoti automobilį ar nugalėti žmogų „Jeopardy!“ ir šachmatų žaidime. Tačiau, kai DI susidorojo su šiomis užduotimis, nusprendėme, kad šis pasiekimas tėra tik mechaninis ir negali būti priskirtas tikram intelektui.
Kiekviena DI sėkmė vis iš naujo jį apibrėžia. Tokie persvarstymai vyksta duomenų mokslo srityje (data science), vienoje iš „karščiausių“ naujų profesijų ir akademinių disciplinų. Sunku nustatyti, kur baigiasi duomenų mokslas ir prasideda DI. Į ankstesnius DI pasiekimus pradėjome žiūrėti „tik“ kaip į duomenų mokslo programas. Šios dvi disciplinos vystosi kartu.
„The Wall Street Journal“ straipsnio autoriui didesnį susirūpinimą kelia ne superprotingos mašinos, o sudėtingos IT sistemos, kuriomis mes kiekvieną dieną vis labiau pasikliaujame. Svarbiausia tai, ar mes tinkamai pasirūpiname, kurdami galingas kompiuterines sistemas, kurios šiuo metu įsiskverbė į kiekvieną mūsų ekonomikos ir visuomenės kampelį.
Technologijos progresas suteikė galimybę sukurti sistemas su beveik neribotomis galimybėmis. Labai modernios išmaniosios sistemos, turinčios sudėtingą programinę įrangą diegiamos daugelyje pramonės šakų: nuo energetikos ir transporto iki finansų ir pramogų. Šios sistemos, sudarytos iš daugelio skirtingų rūšių komponentų, skiriasi savo struktūra. Jos yra sujungtos ir bendrauja viena su kita. Dėl skirtingų komponentų sąveikos jos demonstruoja dinamišką, nenuspėjamą elgesį, todėl sunku jas suprasti ir kontroliuoti.
Dar sudėtingesnės yra socio-techninės sistemos, įtraukiančios žmones ir technologijas. Tokios sistemos neapsiriboja techninės ir programinės įrangos problemomis, jos įtraukia ir tokius sudėtingus parametrus kaip žmogaus elgesys, verslo organizacijos ir ekonomika. Nuolat vystomos sudėtingiausios socio-techninės sistemos tokiose srityse kaip sveikatos apsauga, švietimas, valdymas ir miestai.
Jau pats programos lankstumas reiškia, kad visos sąveikos tarp įvairių jos komponentų, įskaitant ir žmones, negali būti pakankamai suplanuotos, numatytos ir išbandytos. Net jeigu visi komponentai ir yra labai patikimi, problemos vis tiek gali iškilti. Atsiradus mažiausiam nuokrypiui, jis sukompromituos visą veikimą ir sistemos saugumą. Didžiausia rizika egzistuoja būtent tose sudėtingose socio-techninėse sistemose, tad svarbiausias rūpestis, kaip apsaugoti jas nuo kibernetinių atakų ir padaryti kaip įmanoma atsparesnes, rašo Wladawskis-Bergeris.
Žmogaus protas vystėsi milijonus metų. Tačiau tam labiausiai padėjo evoliucijos išvystytas gebėjimas, gyviems organizmams priklausęs milijonus metų – autonominė nervų sistema. Ši biologinė sistema padeda išgyventi, kontroliuodama gyvybiškai svarbias funkcijas, tokias kaip širdies ritmas, virškinimas, kvėpavimas ir apsisaugojimas nuo ligų. Todėl tokios sudėtingos IT sistemos turi tapti autonomiškos ir atsparios, gebančios automatiškai susireguliuoti, atsiradus sutrikimams ir apsisaugoti nuo įsilaužimų. Tik tada jos galės vystytis ir įtraukti sudėtingesnius gebėjimus, tuo pačiu ir tuos, kuriuos priskiriame žmogaus protui.
Minėto „Wired“ straipsnio autoriaus Kevino Kelly nuomone, mes ne tik iš naujo apibrėžėme, ką reiškia dirbtinis intelektas, bet ir tai, ką reiškia būti žmogumi. Per paskutinius 60 metų, kai mechaniniai procesai nukopijavo mūsų elgseną ir gebėjimus, kuriuos priskyrėme žmonėms, reikėjo iš naujo permąstyti, kas mus skiria. Kurdami įvairias dirbtinio intelekto formas, būsime priversti perleisti dar daugiau savybių, būdingų galbūt tik žmonėms. Ateinantį dešimtmetį, o gal būt ateinantį šimtmetį būsime apimti nuolatinės identiteto krizės, nuolat klausime savęs, koks žmonių tikslas. Didžiausia ironija ir didžiausia dirbtinio intelekto atėjimo nauda bus ta, kad DI padės nustatyti žmonijos reikšmę. Dirbtinio intelekto reikės tam, kad pasakytų, kas esame.
Dirbtinis intelektas jau šiandien :: Mokslas ir Technika
Pats terminas „Dirbtinis intelektas“ yra vartojamas įvairiomis prasmėmis. Esamę įpratę manyti, kad DI turi prilygti žmogaus protiniams sugebėjimams, kad galėtume jį laikyti dirbtiniu intelektu, tačiau daug kas sutinka, kad taip vadinamas „minkštasis“ arba „silpnasis“ DI (soft AI) šiuo metu jau egzistuoja, yra daug kur integruotas. Kaip rašoma „Vanity Fair“ straipsnyje, “dirbtinis intelektas staiga atsirado visur.
Kol kas ekspertai jį dar vadina „silpnuoju DI“, tačiau jis plinta kaip pasiutęs.” Apie tai kuo skiriasi silpnasis DI nuo stipriojo DI „The Wall Street Journal“ tinklaraštyje rašo Irvingas Wladawskis-Bergeris.
Straipsnio autorius, IBM bendrovėje išdirbęs 37 metus, teigia, kad taip vadinamas minkštasis, silpnasis, arba ribotasis DI nesistengia pamėgdžioti žmogaus smegenų, nors pagal juos ir sukurtas. Tai tiesiog skaičiavimo informacijos metodai, galingų kompiuterių ir sudėtingų algoritmų pagalba analizuojantys duomenis. Kaip tokio DI pavyzdžius jis nurodo „Deep Blue“, IBM sukurtą šachmatais žaidžiantį superkompiuterį, 1997 metais įveikusį šachmatų čempioną Garį Kasparovą; taip pat į klausimus atsakinėjančią sistemą – IBM kompanijos „Watsoną“, kuris 2011 metais televizijos žaidime „Jeopardy!“ įveikė du geriausius žaidėjus.
Šiuo metu jau tapo įprasta „bendrauti su kompiuteriu“ – užsiregistruoti vizito pas gydytoją, rezervuoti lėktuvo bilietą ar važiuojant automobiliu sekti GPS balso instrukcijomis.
Tokio pobūdžio, taip pritaikytas DI egzistuoja visur ir vis daugiau jam suteikiama kognityvinių gebėjimų, kurie ne taip seniai buvo laikomi išskirtinai tik žmonių sugebėjimais (pvz., Google vertimas). Dirbtinio intelekto įrankiai sustiprina mūsų pačių kognityvines galias, jie padeda mums apdoroti didžiulį informacijos kiekį ir daryti dar sudėtingesnius sprendimus.
„Wired“ straipsnyje „minkštasis“ DI vadinamas „pigiu, patikimu, pramoninės kokybės skaitmeniniu išmanumu, kuris įdiegtas visur ir yra beveik nematomas, išskyrus tada, kai sumirksi.“ Toks DI gali išjudinti inertiškus objektus, kaip prieš šimtą metų padarė elektra. Viską, ką elektrifikavome, dabar kognityvizuosime. Šis naujas utilitarinis DI pakeis mus kaip atskirus individus (pagilindamas mūsų atmintį, pagreitindamas atpažinimą) ir kaip biologinę rūšį.
Kaip rašoma straipsnyje, anksčiau būtume pasakę, kad tik superprotingas DI galėtų vairuoti automobilį ar nugalėti žmogų „Jeopardy!“ ir šachmatų žaidime. Tačiau, kai DI susidorojo su šiomis užduotimis, nusprendėme, kad šis pasiekimas tėra tik mechaninis ir negali būti priskirtas tikram intelektui.
Kiekviena DI sėkmė vis iš naujo jį apibrėžia. Tokie persvarstymai vyksta duomenų mokslo srityje (data science), vienoje iš „karščiausių“ naujų profesijų ir akademinių disciplinų. Sunku nustatyti, kur baigiasi duomenų mokslas ir prasideda DI. Į ankstesnius DI pasiekimus pradėjome žiūrėti „tik“ kaip į duomenų mokslo programas. Šios dvi disciplinos vystosi kartu.
„The Wall Street Journal“ straipsnio autoriui didesnį susirūpinimą kelia ne superprotingos mašinos, o sudėtingos IT sistemos, kuriomis mes kiekvieną dieną vis labiau pasikliaujame. Svarbiausia tai, ar mes tinkamai pasirūpiname, kurdami galingas kompiuterines sistemas, kurios šiuo metu įsiskverbė į kiekvieną mūsų ekonomikos ir visuomenės kampelį.
Technologijos progresas suteikė galimybę sukurti sistemas su beveik neribotomis galimybėmis. Labai modernios išmaniosios sistemos, turinčios sudėtingą programinę įrangą diegiamos daugelyje pramonės šakų: nuo energetikos ir transporto iki finansų ir pramogų. Šios sistemos, sudarytos iš daugelio skirtingų rūšių komponentų, skiriasi savo struktūra. Jos yra sujungtos ir bendrauja viena su kita. Dėl skirtingų komponentų sąveikos jos demonstruoja dinamišką, nenuspėjamą elgesį, todėl sunku jas suprasti ir kontroliuoti.
Dar sudėtingesnės yra socio-techninės sistemos, įtraukiančios žmones ir technologijas. Tokios sistemos neapsiriboja techninės ir programinės įrangos problemomis, jos įtraukia ir tokius sudėtingus parametrus kaip žmogaus elgesys, verslo organizacijos ir ekonomika. Nuolat vystomos sudėtingiausios socio-techninės sistemos tokiose srityse kaip sveikatos apsauga, švietimas, valdymas ir miestai.
Jau pats programos lankstumas reiškia, kad visos sąveikos tarp įvairių jos komponentų, įskaitant ir žmones, negali būti pakankamai suplanuotos, numatytos ir išbandytos. Net jeigu visi komponentai ir yra labai patikimi, problemos vis tiek gali iškilti. Atsiradus mažiausiam nuokrypiui, jis sukompromituos visą veikimą ir sistemos saugumą. Didžiausia rizika egzistuoja būtent tose sudėtingose socio-techninėse sistemose, tad svarbiausias rūpestis, kaip apsaugoti jas nuo kibernetinių atakų ir padaryti kaip įmanoma atsparesnes, rašo Wladawskis-Bergeris.
Žmogaus protas vystėsi milijonus metų. Tačiau tam labiausiai padėjo evoliucijos išvystytas gebėjimas, gyviems organizmams priklausęs milijonus metų – autonominė nervų sistema. Ši biologinė sistema padeda išgyventi, kontroliuodama gyvybiškai svarbias funkcijas, tokias kaip širdies ritmas, virškinimas, kvėpavimas ir apsisaugojimas nuo ligų. Todėl tokios sudėtingos IT sistemos turi tapti autonomiškos ir atsparios, gebančios automatiškai susireguliuoti, atsiradus sutrikimams ir apsisaugoti nuo įsilaužimų. Tik tada jos galės vystytis ir įtraukti sudėtingesnius gebėjimus, tuo pačiu ir tuos, kuriuos priskiriame žmogaus protui.
Minėto „Wired“ straipsnio autoriaus Kevino Kelly nuomone, mes ne tik iš naujo apibrėžėme, ką reiškia dirbtinis intelektas, bet ir tai, ką reiškia būti žmogumi. Per paskutinius 60 metų, kai mechaniniai procesai nukopijavo mūsų elgseną ir gebėjimus, kuriuos priskyrėme žmonėms, reikėjo iš naujo permąstyti, kas mus skiria. Kurdami įvairias dirbtinio intelekto formas, būsime priversti perleisti dar daugiau savybių, būdingų galbūt tik žmonėms. Ateinantį dešimtmetį, o gal būt ateinantį šimtmetį būsime apimti nuolatinės identiteto krizės, nuolat klausime savęs, koks žmonių tikslas. Didžiausia ironija ir didžiausia dirbtinio intelekto atėjimo nauda bus ta, kad DI padės nustatyti žmonijos reikšmę. Dirbtinio intelekto reikės tam, kad pasakytų, kas esame.
Dirbtinis intelektas jau šiandien :: Mokslas ir Technika
