Šiuolaikinėje visuomenėje protas – viena labiausiai vertinamų žmogaus savybių. Kokiais būdais įmanoma praplėsti savo proto ribas ir, atvirkščiai, koks gyvenimo būdas, jį žlugdo.
Lietuvos sporto universiteto rektorius, kineziterapeutas prof. Albertas Skurvydas įsitikinęs, kad žmogaus smegenys neatsiejamos nuo kūno, kitaip tariant, proto ir kūno sveikata neatsiejama, todėl savo knygoje „Modernioji neuroreabilitacija. Judesių valdymas ir proto treniruotė“, kurią išleido leidykla „Vitae Litera“, jis analizuoja ne tik mūsų kūno judesių mechaniką, bet ir veiksnius, kurie veikia mūsų protą. Pateikiame keletą autoriaus tezių.
Jei kasdien sprendi tas pačias problemas, taip pat netreniruoji kūrybingo ir inovatyvaus mąstymo. Todėl protas turi būti gerai treniruojamas tik įvairove ir naujais dalykais.
Tačiau jei protas treniruojamas vien logika, atmetant meną, literatūrą, faktų analizę, hipotezių ir spėjimų aptarimus, intuiciją ir religiją, tada jis nustoja būti efektyvus. Kitaip tariant, protui tobulėti reikia daug šaltinių, pavyzdžiui, atimk iš žmonijos tikėjimo viltį, kančios ir meilės jausmą, neteksi pažinimo išminties. Deja, žmonija yra pridariusi labai daug klaidų, norėdama išskaidyti minėtus pažinimo šaltinius, o kai kuriuos atmesti (pavyzdžiui, meną, religiją, literatūrą, metafiziką) kaip nepatikimus mokslinio metodo instrumentus. Kas gi įvyko? Išvada paprasta – mažėja žmonijos intelektas, nors techninių išradimų skaičius tik auga.
Žmogaus smegenys gali atbukti, jei jis bandys racionalizuoti visą gyvenimą, pavyzdžiui, jausmus meną, religiją, laimę arba meilę. Inovatyvus protas sustings, jei nebus kūrybingas, jei jis remsis vien faktais ir logika. Vien faktinis ir logiškas protas taip pat atrofuoja smegenis. Norint to išvengti, būtina pasitelkti „sveiką protą, t. y. intuiciją, žmonijos ilgalaikį jausmą, savo tautos patirtį. Kitaip tariant, žmogaus protui reikia ne vien „šviesos“, bet ir „šilumos“. Nors mokslas apie 300 metų skelbia, kad žmoniją išgelbės tik „šviesa galvoje“, tačiau ilgalaikė tautų patirtis priduria, kad be jausmo protas taps negyvu, šaltu, t. y. nežmogišku. Neaišku, nuo ko žmonija greičiau gali išnykti – ar nuo tamsos, ar nuo šalčio?
Intelektui didėti reikia ne vien daug pažinimo ir veiklos šaltinių, bet ir veikimo krypties (smegenys gali atrofuotis vien nuo šaltinių įvairovės, jei nebus jas jungiančios grandies).
Protas nustoja efektyviai dirbti, jei pradeda mėgdžioti kitas mąstymo schemas, paradigmas, teorijas. Kai tik protas pradeda remtis kitais, kitų pavyzdžiais ir juos mėgdžioja, tada jis pats nustoja efektyviai veikti.
Ypač veiklų protą gali sugadinti „pagedusi aplinka“. Žmogaus galvos smegenys labai dažnai (net nesąmoningai) pradeda elgtis pagal aplinkos taisyklės.
Kitaip tariant, geram proto treniravimui reikia tinkamos dirvos. Ar gali būti sveikas universitetas nesveikoje aplinkoje? Trumpai – taip, bet būtinai susirgs, jei sirgs aplinka.
Žmogaus protą ypač paralyžiuoja įvairios dogmos, ypač „dogmatinė kultūra“. Tai tikėjimas, kad turi būti sukurtos tam tikros aiškios taisyklės, pagal kurias žmogus (negalvodamas) turi ir gali elgtis. Na, tada žmogus ir negalvoja.
Labai valingos, turinčios labai didelį tikslą, vien jo siekiančios smegenys taip pat gali pradėti degraduoti, nes valia ir protas vienas kitą slopina. Per didelė valia (tada, kai nelanksti), galima sakyti atrofuoja smegenis. Štai kodėl reikia laisvos minties!
Pats didžiausias smegenų kūrybiškos veiklos slopinimo sąjungininkas yra baimė. Baimė padaryti klaidą, atrodyti kitokiu. Valdžios baimė. Netolerancijos baimė, baimė „intelektualiniam chamizmui“. Paprastai tariant, „bijodamas nebegali galvoti – už tave galvoja kiti“. Taigi, ko mažiau žmogus galvoja, tuo labiau atrofuojasi jo smegenys. Kai smegenys atrofuosis iki tam tikro kritinio taško, žmogus tada staigiai tampa drąsiu, nors mąstymo galimybės jau minimalios. Toks gali tapti labai pavojingas ne tik sau, bet ir visuomenei. Galbūt dėl to žmogus ir visuomenė privalo treniruoti protą!
Žmogaus protas labai ribotas, o kvailumas neturi ribų. Mūsų pareiga – ne pralenkti kvailumą (tai neįmanoma), bet su juo susidraugauti, t. y. kad jis nesutrukdytų protui priimti teisingų sprendimų. Būkime budrūs! Per daug nepasitikėkite protu, o tuo labiau kvailumu – jie abu gali mus išduoti, pirmasis – dėl silpnumo, antrasis – dėl per didelės galios. Nežinau, kur rasti tokią išmintį, kuri pasakytų, kaip protui taikiai sutarti su kvailumu.
Mes žinome nepalyginamai mažiau nei nežinome. Mes nesame pajėgūs viską pažinti. Ką mes galime padaryti geriausiai – suprasti savo žinojimo ir nežinojimo ribas (kurios, žinoma, visada kis). Daugeliui žmonių tai kelia nerimą, netgi depresiją. Juk kiekvienas sergantysis neurologine liga norėtų tokios reabilitacijos, kuri būtų efektyvi 100 proc. Deja, taip nebūna ir negali būti.
Intelekto trukdžiai: naujausios technologijos bukina žmogų :: Parapsichologija
Lietuvos sporto universiteto rektorius, kineziterapeutas prof. Albertas Skurvydas įsitikinęs, kad žmogaus smegenys neatsiejamos nuo kūno, kitaip tariant, proto ir kūno sveikata neatsiejama, todėl savo knygoje „Modernioji neuroreabilitacija. Judesių valdymas ir proto treniruotė“, kurią išleido leidykla „Vitae Litera“, jis analizuoja ne tik mūsų kūno judesių mechaniką, bet ir veiksnius, kurie veikia mūsų protą. Pateikiame keletą autoriaus tezių.
Kuo pavojinga logika ir kodėl reikalingi jausmai
Jei kūrybingo mąstymo netreniruoji, tai jo ir netenki. Protas, kaip ir raumenys, norint, kad veiktų efektyviai, turi būti nuolat treniruojamas. Taigi, jei nori būti darbingas, turi dirbti protas. Pavyzdžiui, jei žiūri vien „muilo operas“, tai nuo tokių filmų tavo smegenys atrofuojasi, t. y. sumažėja sinapsių skaičius neuronuose.Jei kasdien sprendi tas pačias problemas, taip pat netreniruoji kūrybingo ir inovatyvaus mąstymo. Todėl protas turi būti gerai treniruojamas tik įvairove ir naujais dalykais.
Tačiau jei protas treniruojamas vien logika, atmetant meną, literatūrą, faktų analizę, hipotezių ir spėjimų aptarimus, intuiciją ir religiją, tada jis nustoja būti efektyvus. Kitaip tariant, protui tobulėti reikia daug šaltinių, pavyzdžiui, atimk iš žmonijos tikėjimo viltį, kančios ir meilės jausmą, neteksi pažinimo išminties. Deja, žmonija yra pridariusi labai daug klaidų, norėdama išskaidyti minėtus pažinimo šaltinius, o kai kuriuos atmesti (pavyzdžiui, meną, religiją, literatūrą, metafiziką) kaip nepatikimus mokslinio metodo instrumentus. Kas gi įvyko? Išvada paprasta – mažėja žmonijos intelektas, nors techninių išradimų skaičius tik auga.
Žmogaus smegenys gali atbukti, jei jis bandys racionalizuoti visą gyvenimą, pavyzdžiui, jausmus meną, religiją, laimę arba meilę. Inovatyvus protas sustings, jei nebus kūrybingas, jei jis remsis vien faktais ir logika. Vien faktinis ir logiškas protas taip pat atrofuoja smegenis. Norint to išvengti, būtina pasitelkti „sveiką protą, t. y. intuiciją, žmonijos ilgalaikį jausmą, savo tautos patirtį. Kitaip tariant, žmogaus protui reikia ne vien „šviesos“, bet ir „šilumos“. Nors mokslas apie 300 metų skelbia, kad žmoniją išgelbės tik „šviesa galvoje“, tačiau ilgalaikė tautų patirtis priduria, kad be jausmo protas taps negyvu, šaltu, t. y. nežmogišku. Neaišku, nuo ko žmonija greičiau gali išnykti – ar nuo tamsos, ar nuo šalčio?
Netinkama aplinka – bukas protas
Naujų ir efektyvių technologijų sukūrimas nėra vienintelis žmonijos intelekto rodiklis. Tai yra vienos proto dalies išlavinimas, kuris gali užgožti (netgi pražūtingai) kitų intelekto dalių tobulėjimą. Žmogaus smegenys gali vis atrofuotis nepaisant to, kad jis sukuria vis naujas technologijas. Intelektui didėti reikia daugiau šaltinių, įvairovės ir vis kitokios. Tačiau tai nereiškia, kad kuo daugiau įvairovės, tuo geriau lavinamas protas.Intelektui didėti reikia ne vien daug pažinimo ir veiklos šaltinių, bet ir veikimo krypties (smegenys gali atrofuotis vien nuo šaltinių įvairovės, jei nebus jas jungiančios grandies).
Protas nustoja efektyviai dirbti, jei pradeda mėgdžioti kitas mąstymo schemas, paradigmas, teorijas. Kai tik protas pradeda remtis kitais, kitų pavyzdžiais ir juos mėgdžioja, tada jis pats nustoja efektyviai veikti.
Ypač veiklų protą gali sugadinti „pagedusi aplinka“. Žmogaus galvos smegenys labai dažnai (net nesąmoningai) pradeda elgtis pagal aplinkos taisyklės.
Kitaip tariant, geram proto treniravimui reikia tinkamos dirvos. Ar gali būti sveikas universitetas nesveikoje aplinkoje? Trumpai – taip, bet būtinai susirgs, jei sirgs aplinka.
Nuo ko smegenys atrofuojasi labiausiai
Smegenys labai atrofuojasi, jei jos vykdo tik kitų nurodymus, o pačios nesprendžia jokių problemų. Kai tampi priklausomas nuo kitų valios, tada vargu, ar gali efektyviai veikti nervų ląstelės.Žmogaus protą ypač paralyžiuoja įvairios dogmos, ypač „dogmatinė kultūra“. Tai tikėjimas, kad turi būti sukurtos tam tikros aiškios taisyklės, pagal kurias žmogus (negalvodamas) turi ir gali elgtis. Na, tada žmogus ir negalvoja.
Labai valingos, turinčios labai didelį tikslą, vien jo siekiančios smegenys taip pat gali pradėti degraduoti, nes valia ir protas vienas kitą slopina. Per didelė valia (tada, kai nelanksti), galima sakyti atrofuoja smegenis. Štai kodėl reikia laisvos minties!
Pats didžiausias smegenų kūrybiškos veiklos slopinimo sąjungininkas yra baimė. Baimė padaryti klaidą, atrodyti kitokiu. Valdžios baimė. Netolerancijos baimė, baimė „intelektualiniam chamizmui“. Paprastai tariant, „bijodamas nebegali galvoti – už tave galvoja kiti“. Taigi, ko mažiau žmogus galvoja, tuo labiau atrofuojasi jo smegenys. Kai smegenys atrofuosis iki tam tikro kritinio taško, žmogus tada staigiai tampa drąsiu, nors mąstymo galimybės jau minimalios. Toks gali tapti labai pavojingas ne tik sau, bet ir visuomenei. Galbūt dėl to žmogus ir visuomenė privalo treniruoti protą!
Kodėl nereikia kovoti su kvailumu
Intelektui augti yra daug trukdžių ir daugelis iš jų yra labai pavojingi (sunkiai pastebimi), todėl atvirai pasakysiu, nežinau, ar žmonijos istorija pasuks smegenų tobulumo, ar jų atrofijos keliu.Žmogaus protas labai ribotas, o kvailumas neturi ribų. Mūsų pareiga – ne pralenkti kvailumą (tai neįmanoma), bet su juo susidraugauti, t. y. kad jis nesutrukdytų protui priimti teisingų sprendimų. Būkime budrūs! Per daug nepasitikėkite protu, o tuo labiau kvailumu – jie abu gali mus išduoti, pirmasis – dėl silpnumo, antrasis – dėl per didelės galios. Nežinau, kur rasti tokią išmintį, kuri pasakytų, kaip protui taikiai sutarti su kvailumu.
Mes žinome nepalyginamai mažiau nei nežinome. Mes nesame pajėgūs viską pažinti. Ką mes galime padaryti geriausiai – suprasti savo žinojimo ir nežinojimo ribas (kurios, žinoma, visada kis). Daugeliui žmonių tai kelia nerimą, netgi depresiją. Juk kiekvienas sergantysis neurologine liga norėtų tokios reabilitacijos, kuri būtų efektyvi 100 proc. Deja, taip nebūna ir negali būti.
Intelekto trukdžiai: naujausios technologijos bukina žmogų :: Parapsichologija
