Kontaktų su ateiviais istorijoje įvyko naujas dramatiškas posūkis, kai žinomas ir gerbiamas siaubo knygų autorius Vitlis Stryberis (Whitley Strieber) perskaitė vieną iš mano knygų, kuri jam buvo padovanota per 1985 metų Kalėdas. Šioje knygoje aprašiau slaptus pagrobimus. Stryberis iš karto suvokė, kad susiejęs mūsų aptarinėjamus įvykius su savo įvaizdžiais gali sukurti kūrinį, kurio reikšmės net neįmanoma kaip reikia įvertinti. '
Stryberis susipažino su Hopkinsu, gyvenusiu netoliese, po to pasitarė su hipnozės terapeutu (hipnoterapeutu) ir štai 1987 metais pasirodė jo knyga „Bendravimas" („Communion"), kurioje mėgino
 |
pats išaiškinti šiuos į pagrobimus panašius įvykius. Stryberio gabumų dėka ši knyga tapo viena iš labiausiai skaitomų knygų apie NSO. Visame pasaulyje buvo parduota milijonai jos egzempliorių. 1989 metais pagal ją sukurtas kino filmas, kuriame vaidino Kristoferis Valkenas (Christopher Walken). Nors Stryberio „santykiai su ufolo-gija" nebuvo sklandus, bet jo pranešimai ir toliau nekėlė abejonių, kad dabartiniame pasaulyje beveik niekas negali nežinoti, kas yra kontaktai su ateiviais.
Praėjus keliems mėnesiams po to, kai ši istorija atsidūrė televizijoje ir buvo parodyta visoms Jungtinėms Valstijoms, žmogus iš mažo Floridos miestelio Galf Bryzo (Gulf Breeze) vietiniam laikraščiui įteikė keletą nuotraukų. Misteris Edas (tokiu anoniminiu vardu vadino jį ufologai, kol pagaliau buvo atskleistas tikrasis jo vardas — Edas Valtersas (Ed VValters)), paaiškino, kad stebėjo danguje spalvotus objektus ir nuolat juos fotografavo su „Polaroidu". Stryberio istorija dar buvo visai šviežia, todėl ir šis įvykis buvo per daug gardus kąsnelis, kad spauda jo atsisakytų. Netrukus iš Galf Bryzo miestelio plūstelėjo naujienų srovė, kuri dar ilgai neatslūgo. Net 1993 metais ten dar kartais būdavo rengiamos „specialios" radijo laidos, o pats miestelis greitai virto NSO turizmo pasauliniu centru.
Edo Valterso nuotraukos buvo neįprastai vaizdžios, galbūt labiausiai pribloškiančios po Adamskio nuotraukų, darytų prieš trisdešimt metų. Jos priminė spalvotus kiniškus žibintus. Valtersas nufotografavo danguje kabantį objektą, truputį užstotą medžių. Iš objekto į jį buvo nukreiptas šviesos spindulys. Kitoje nuotraukoje objektas buvo tiesiai virš jo galvos, o jis pats, susisupęs tik rankšluosčiu, grasė jam kumščiu.
Negana to, fotografas papasakojo apie keisčiausius kontaktus. Vieną kartą NSO nusileidęs ant kelio prieš jo sunkvežimį ir jam tekę mauti šalin, bet prieš tai pavykę nufotografuoti vieną „klasišką" kadrą: penkias ar dešimt pėdų virš kelio pakibusį objektą, nukreipusį šviesos spindulį į žemę.
Kitą kartą jo sode pasirodžiusi maždaug keturių pėdų aukščio būtybė, turinti į lazdą panašų įrankį ir visais kitais atžvilgiais panaši į būtybes iš Stryberio istorijų. Ji buvusi nubaidyta, o nuotrauka nepavyko.
NSO tyrėjų grupės besiginčydamos greitai visai susipainiojo. Kai kurie atvirai abejojo šių įvykių tikrumu. Kiti visu savo autoritetų svoriu puolė remti liudininkus. Norėdami patvirtinti įvykį, išspausdino nuotraukų tyrimo duomenis. Kiti įvykį neigė, bet keletas iškilių JAV ufologų, pavyzdžiui, fizikas optikas daktaras Briusas Makabis (Bruce Maccabee) ir pagrobimų guru Budas Hopkinsas pritarė, kad tai tikras įvykis kitoje gerai išreklamuotoje Edo Valterso knygoje, 1989 metais sėkmingai pardavinėtoje visame pasaulyje.
Visi, netikėję šiuo įvykiu, džiūgavo, kad Valtersui išsikrausčius jo namuose buvo aptikti, kaip manoma, NSO modelių planai, o kažkoks žmogus pareiškė padėjęs Edui rengti šią apgaulę. Valtersas tai paneigė, o jį palaikę tyrinėtojai sakė, kad vieno žmogaus liudijimas įrodymų pakeisti negali. Buvo gauta daug kitų nuotraukų, o daugelis Galf Bryzo gyventojų tvirtino regėję NSO.
1992 metų gegužės mėnesį Briusas Makabis pats nufilmavo videokamera keistą objektą, jį užfiksavo ir dvi televizijos kameros -— viena iš jų sudėtinga, spalvoto vaizdo, kita nespalvoto, bet su dideliu židinio nuotoliu. Šiuo atveju filmuotojams net nekilo klausimas, kad tai galėtų būti apgaulė. Jie tikrai kažką matė. Tačiau negalima atmesti galimybės, kad kažkas trečias „kuria" NSO, t. y. daro mažus oro balionus, pripildo juos karštų dujų ir paleidžia virš įlankos. Toks įtarimas apėmė kai kuriuos ufologus dėl anksčiau regėtų objektų. Reikia pripažinti, kad vietovėje, kurią gausiai lanko turistai, kam nors asmeniškais tikslais gali kilti pagunda dar labiau padidinti jos populiarumą.
Antra vertus, tie, kurie laikėsi švietimo programos koncepcijos, atkreipė dėmesį, kaip šis fenomenas artėja prie pasaulinio pripažinimo, nors neatpažinti objektai praskrieja darnia rikiuote beveik tik naktimis ir tik virš vieno mažo miestelio. Iš tikrųjų Galf Bryzo fotografai kartais grįždavo namo, nufotografavę daugiau negu šventiškus kadrus.
Kontaktų su ateiviais istorija: 1987-ieji. Pokštai Floridoje :: NSO, Ateiviai
