Kysko salos užgrobimas - 28 April 2015 - Paranormal.lt naujienos



Kysko salos puolimas – tai unikalus atvejis karų istorijoje, kai vienam NEUŽMUŠTAM japonui teko 313 žuvęs amerikietis.
Iš pradžių šiek tiek informacijos.
Kysko sala priklauso Aleutų archipelagui. Ilgis
maždaug 35 kilometrai, plotis – nuo 2,5 iki 10 kilometrų, plotas – 277,7
kvadratinio kilometro. Aukščiausias salos taškas (1229,4 metrai) –
Kysko vulkanas. Paskutinis išsiveržimas vyko 1964 metais. Nuolatinių
gyventojų nėra. Salą 1741 metais atrado Georgas Steleris. 1867 metais,
po Aliaskos pardavimo Amerikai, atiteko JAV.

Japonai salą okupavo nuo 1942 metų vasaros, kai
japonų jūsų pėstininkai išsilaipino ir sunaikino amerikiečių karinio
laivyno meteorologijos stotį. Vėliau saloje buvo dislokuotas nemažas
garnizonas, kurį, amerikiečių duomenimis, sudarė iki 10 000 žmonių.
Kysko užgrobimas turėjo padėti tašką
Aleutų kampanijoje ir amerikiečių vadovybė, prisimindama kruvinus
susirėmimus už Atu salą, suplanavo išlaipinti stambias pajėgas.
Adako salos rajone buvo sutelkta daugiau kaip šimtas
laivų, desanto pajėgas sudarė 29 000 amerikiečių ir 5500 kanadiečių
pėstininkų. Be to, pradedant liepos pabaiga, sala buvo bombarduojama
aviacijos ir apšaudoma iš jūros.
Rugpjūčio 1 dieną buvo surengta treniruočių ataka Adaho saloje. Operacija buvo paskirta rugpjūčio 15-ai dienai.
Ankstų rugpjūčio 15-os rytą amerikiečių kariuomenės
grupė išsilaipino vakariniame salos krante, rugpjūčio 16 šiek tiek
šiauriau išsilaipino kanadiečiai. Išsilaipinimui niekas netrukdė, nors
mūšio už Atu salą veteranų tai nenustebino. Amerikiečiai tikėjosi, kad
tik pajudėję gilyn į salą susidurs su japonų gynybinėmis pozicijomis ant
viešpataujančių aukštumų. Tačiau jokio pasipriešinimo taip ir nebuvo,
vieninteliai sąjungininkų nuostoliai – tai nuostoliai nuo draugiškos
ugnies.
Paaiškėjo, kad japonų vadovybė, suvokdama, kad
neįmanoma apginti praktiškai izoliuotą salą, prieš dvi savaites iki
amerikiečių išsilaipinimo visą 5183 žmonių garnizoną per valandą
sulaipino į 2 kreiserius bei 6 eskadrinius minininkus ir prisidengę
migla evakavo į Paramuširą.
Rugpjūčio 24 dieną sausumos pajėgų vadas generolas Čarlzas Korletas konstatavo, kad sala atiteko JAV.
Tyrinėdami salą, tame tarpe daugybę požeminių
tunelių, amerikiečiai neteko 313 žmonių užmuštais ir dingusiais be
žinios. Tarp jų buvo 70 jūreivių, žuvusių eskadriniame minininke Abner
Rid“, kai tas, patruliuodamas salos apylinkes, užplaukė ant atsitiktinės
minos.
O štai kaip pasakoja šią istoriją knygoje „Karas Ramiajame vandenyne“ Frederikas Šermanas:
„Priešo kariuomenė birželio 6 ir 7 okupavo Kysko
salą, nesutikdama jokio pasipriešinimo, tačiau dėl pralaimėjimo palei
Midvėjaus salą, admirolas Jamamotas atšaukė išsilaipinimą į Adaho salą.
Tiktai birželio 10 du mūsų patruliniai lėktuvai
aptiko laivus ir priešo objektus šiame niūriame salyne, įsikūrusiame
pačiame Aleutų archipelago grandinės gale.
Kysko saloje mes turėjome radijo stotį,
perdavinėjusią orų suvestines, joje dirbo 10 jūreivių. Visi jie,
išskyrus vieną, buvo paimti į nelaisvę. Vienas žmogus pabėgo į kalnus,
kur praleido 50 dienų, o tada irgi pasidavė į nelaisvę.
Šios negyvenamos vietovės štormuose ir ūkanose
prasidėjo neįprasta kampanija. Aleutų salos – tai daugiausia vulkanai,
iškilę iš jūros. Tai grandinė panirusių į vandenyną kalnų, kurie, kaip
manoma, kitados jungė Šiaurės Ameriką su Azija.
Žemutinė salų dalis buvo žole padengta tundra, tasai
pelkėtos vietovės tipas, kur plaukiojančio virš paviršiaus vandens
sluoksnis siekia nuo kelių colių iki kelių pėdų. Žiemą salos
pasidengdavo sniegu ir dažnai patirdavo siaubingos galios uraganus.
Vasarą salas dažniausiai gaubdavo migla, kuri neišsisklaidydavo net prie
stipriausio vėjo.
Saugių įlankų nedaug ir jos labai nutolusios viena
nuo kitos. Kai kurios vietos inkarui išmesti, apsaugančios nuo vienos
vėjo krypties, tampa išdavikiškais spąstais, kai vėjas staiga pakeičia
kryptį ir pradeda pūsti iš priešingos pusės. Debesų kamuoliai formuojasi
įvairiame aukštyje ir tarp tų debesų lakūnams tenka susidurti su
pačiais netikėčiausiais vėjo krypties pasikeitimais. Pilotavimas ten
visiškai nepatikimas, tik labiausiai patyrę skraidyti pagal prietaisus
pilotai gali išlikti gyvi.
Tokios buvo sąlygos, kuriomis vyko kampanija Aleutų salyne.
Aptikę įsibrovusius japonus, patruliniai lėktuvai ir
armijos bombonešiai pradėjo juos bombarduoti, kai tik tai padaryti leido
oro sąlygos. Jiems pavyko daryti tai maždaug vieną kartą per tris
dienas, tačiau ir tai smarkiai trukdė japonams įsitvirtinti salose.
Per pirmuosius išsilaipinimus Kysko ir Atu salose,
japonai pristatė į krantą karinius dalinius ir darbininkų būrius, iš
viso apie 1200 žmonių į kiekvieną salą. Paskui ten palaipsniui buvo
išlaipinti papildomi kareiviai priešlėktuvinei gynybai, ryšių tarnybos,
taip pat povandeninių laivų bazės personalas. Atu salos garnizonas
išaugo iki 2500 žmonių, o Kysko – iki 5400. kad juos iš ten išmuštume,
mes galiausiai panaudojome dalinius, kuriuose buvo iš viso daugiau kaip
100 000 žmonių plius didelė materialinė dalis ir tonažas.
Pirmieji bombardavimai silpnai paveikė japonus ir vis
dėlto privertė juos labiau apsikasti. Nors jie mėgino naujose salose
įkurti hidroaviacijos bazes, tačiau patyrė didelių sunkumų ūkanotoje
Kysko įlankoje, kur nuolatinis šaltis tapo labai rimta kliūtimi. Be to,
lengvai ginkluoti ir menkai apsaugoti hidrolėktuvai negalėjo priešintis
mūsų bombonešiams ir naikintuvams. Kadangi dažni mūsų bombardavimai
neleido japonų plaukiojančioms bazėms būti įlankoje, jie pamėgino
panaudoti jas jūroje netoli nuo salų, kartas nuo karto atplukdydami jas į
įlanką tamsoje ar esant prastam orui, kad iškrautų įrangą arba
lėktuvus. Japonų hidrolėktuvai taip ir netapo mums rimta grėsme, o
japonų lėktuvnešiai po mėnesio pasitraukė iš salų rajono.
Vasaros pabaigoje mūsų pajėgos okupavo Adaho salą.
Ten buvo pastatytas aerodromas, kuris pradėjo funkcionuoti rugsėjo 13
dieną. Adaho sala tapo mūsų stambiausia baze šiame karo veiksmų teatre.
Amerikiečių povandeniniai laivai suvaidino svarbų
vaidmenį blokuojant japonų okupuotas salas. Povandeninis laivas
„Tritonas“ liepos 5 dieną palei Ahatu salą paskandino japonų eskadrinį
minininką „Nenohi“. Po dviejų minučių po torpedos pataikymo, laivas
apsivertė ir drauge su juo žuvo 200 žmonių. Tą pačią dieną povandeninis
laivas „Growler“ pastebėjo netoli Kysko įlankos tris eskadrinius
minininkus – „Arare“, „Kusumi“ ir „Siranuji“, kurie ką tik įplaukė į
įlanką, eskortuodami kreiserį „Tijoda“ ir transportą. Dėl rūko
minininkai nuleido inkarus už įlankos ribų. Iššovęs tris torpedas,
povandeninis laivas pataikė į kiekvieną laivą. „Ararė“ nuskendo iš
karto, „Kasumiui“ nulūžo priekinė dalis, o „Siranujis“ perlūžo pusiau.
Du pastarieji minininkai buvo laikinai suremontuoti ir grįžo į Japoniją.
Rudenį japonai nutarė visam laikui pasilikti savo
rankose užgrobtas Aleutų salose pozicijas, sustiprinę jas kaip dalį savo
išorinio gynybinio ruožo. Imperatoriškoji karo vadovybė įsakė permesti
ten papildomą kariuomenę ir pastatyti gynybinius statinius bei
aerodromus Kysko saloje ir bevardėje saloje greta Atu salos. Japonai
planavo baigti tuos darbus iki 1942 vasario. Tačiau jeigu ir buvo kokių
nors šansų sėkmei, tai jie žlugo dėl suvėluotų darbų. Mūsų armija jau
judėjo link priešo“.
Toliau autorius rašo:
„Turėdami veiksmų Atu saloje patirtį ir laikydami,
kad japonų skaičius Kysko saloje yra didesnis nei Atu, amerikiečiai
sutelkė Kysko užgrobimui stambesnes šturmo pajėgas. Mūsų kariuomenės
buvo daugiau kaip 34 000 žmonių, iš jų 5300 buvo kanadiečiai. Armija
gavo patobulintą arktinę aprangą. Buvo sutelkta daugiau kaip 100 laivų,
žymiai padidintas palaikymas iš oro, organizuoti šaudykliniai
bombardavimai ir dažni krantų apšaudymai iš laivų. Uolėtoje Kysko
pakrantėje buvo labai mažai patogių desanto išsilaipinimui vietų, ir jas
buvo lengva ginti. O paskui sekė vienas iš didžiausių netikėtumų
istorijoje.
Pagal planą pirmiausiai buvo imtasi priemonių
susilpninti gynybai. O nuo rugpjūčio 12 dienos iš Adaho salos pajudėjo
didelė ekspedicija. Prieš išauštant rugpjūčio15-ai dienai, pirmoji
kariuomenės grupė išsilaipino į krantą ir pranešė, kad nesulaukė jokio
pasipriešinimo. 6 valandą 21 minutės pagrindinių desanto pajėgų
išlaipinimo laivai, griaudint palaikymo laivų artilerijai, susilietė su
išsilaipinimo punktu. Japonų vis dar nesimatė. Buvo nutarta, kad jie
užėmė iš anksto parengtas pozicijas kalnuose ir laukia, kada galės
kontraatakuoti. Mūsų daliniai apsikasė ties paskirtais objektais.
Sekančią dieną buvo išlaipintos naujos dalys. Ir vis dar nebuvo jokių
japonų buvimo požymių. Pagaliau, baigiantis antrai dienai, kai žvalgyba
pasiekė Gertrūdos įlanką – pagrindinių priešų objektų išsidėstymo vietą –
pasidarė aišku, kad japonų saloje nėra. Spąstai užsitrenkė, tačiau
priešas buvo jau pabėgęs“.
Ir, pagaliau:
„Japonų junginys, kurį sudarė du kreiseriai ir 10
eskadrinių minininkų liepos 29 tiršto rūko priedangoje atliko spartų
šuolį link Kysko salos. Prisiglaudę prie šiaurinės salos pakrantės, jie
atplaukė dideliu greičiu ir 14.35 išmetė inkarus. Per 45 minutes į
laivus sulipo 5100 žmonių ir pasitraukė tuo pačiu keliu. Plaukdamas
atgal į bazę, kreiseris „Abakuma“ pastebėjo ties šiaurės vakarų pakrante
vieną iš mūsų povandeninių laivų. Tai buvo vienintelis kontaktas su
mūsų pajėgomis. Mūsų antvandeninių laivų sargybos tuo metu buvo
nuplaukusios pasipildyti degalų, o paieškos iš oro nebuvo vykdomos dėl
smarkaus rūko“.
100 000 šaunių Amerikos kareivių, šimtai lėktuvų, daugybė stambių laivų ištisą mėnesį kariavo su tuščia sala!
Kysko salos užgrobimas - 28 April 2015 - Paranormal.lt naujienos

Post a Comment

Ankstesnis įrašas Kitas įrašas
Free mail

Nemokami skelbimai

Contact Form