Jau nebesistebime, kad yra sudaryti beveik visų Saulės sistemos objektų – Mėnulio, Marso, net Urano – detalūs žemėlapiai. Bet viena vieta, apie kurią nutuokiame visiškai menkai, yra gerokai arčiau mūsų negu bet kuri planeta ar palydovas – tai vandenyno dugnas. Nors jis yra vos už kelių kilometrų, iki šiol kartografuota tik apie 5 proc. jūros dugno. Jį pažįstame menkiau negu Plutoną…
Nedaug žinoma ir apie giliausią vandenyno vietą Marianų įdubą. 11 km gylio įduba, esanti Ramiajame vandenyne palei Marianų salas, yra pražūtinga vieta bet kam, kas išdrįstų ten nusileisti ir bandytų sudaryti žemėlapį. Vis dėlto naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis ir atsiradus keletui drąsuolių, kurie, rizikuodami gyvybe, pasiryžo tyrinėti įdubą, apie ją kai ką sužinojome.
Neįtikėtinai karštas vanduo
11 km gylyje vandens temperatūra yra vos aukštesnė už nulį, nuo 1 iki 4 laipsnių pagal Celsijų. Tačiau maždaug 1,6 km gylyje yra keletas geizerių, kurie vandenį įkaitina iki 450 laipsnių. Vanduo, trykštantis iš šių versmių (žinomų kaip „juodieji rūkaliai“), išskiria tonas mineralų, kurie padeda klestėti gyvybei aplink juos.
Būtybėms, kurios įsigudrino gimti Marianų įduboje, šie mineralai ir geizerių energija yra būtini, nes tokiame gylyje pro storą vandens sluoksnį neprasimuša nė vienas saulės spindulėlis. Jos yra priverstos plaukioti aplink karštą vandenį. Nors temperatūra aukšta, vanduo neverda. Taip yra dėl didžiulio (155 kartus didesnio negu paviršiuje) slėgio. Didėjant slėgiui, keičiasi ir vandens virimo taškas.
Milžiniškos nuodingos amebos
Jei esate matę ką tik gimusį kokių 10 cm ilgio šuniuką, jis jums tikriausiai pasirodė be galo mielas. Bet jei pamatysite 10 cm ilgio amebą, ji jums tikriausiai sukels siaubą. Marianų įduboje tokių amebų pilna, jos vadinamos „ksenofioforomis“. Nors jos yra vienaląsčiai organizmai, didelės užauga dėl žemos temperatūros, didelio slėgio ir saulės šviesos trūkumo.
Be to, šios amebos yra atsparios daugeliui elementų ir cheminių medžiagų, kurie nužudytų daugumos Žemėje gyvenančių rūšių atstovus. Kaupdamos mineralines medžiagas iš vandens, ksenofioforos įgijo atsparumą net uranui, gyvsidabriui, švinui ir daugeliui kitų itin nuodingų medžiagų. Tokių amebų kartą buvo rasta 10,6 km gylyje, bet nebus keista, jei jų kada nors bus aptikta dar giliau.
Grynas skystas anglies dvideginis
Dauguma hidroterminių šaltinių, apie kuriuos kalbėjome anksčiau, neišskiria nieko daugiau, tik karštą vandenį. Bet vienas toks geizeris švirkščia ne vandenį, o gryną skystą anglies dvideginį. Marianų įduboje esantis Šampanės geizeris – vienintelė žinoma vieta po vandeniu, kurioje aptinkama skysta angliarūgštė. Atrastasis 2005 m. pradžioje geizeris taip pavadintas dėl burbuliukų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė įprasti.
Atidžiau patyrinėjus pasirodė, kad tie burbuliukai – CO2. Nors gryna angliarūgštė nužudytų daugelį, tokie geizeriai – „baltieji rūkaliai“ – dėl žemos temperatūros galėtų būti gyvybės šaltinis. Pagal seną teoriją gyvybė Žemėje užsimezgė giliuose vandenyse netoli panašių hidroterminių šaltinių. Šampanė tiekia daugybę cheminių medžiagų bei energijos, o esant žemai temperatūrai tai – idealus receptas gyvybės formoms išsivystyti ir klestėti.
Moliuskai
Dėl didžiulio slėgio Marianų įduboje neišgyventų niekas, turintis kietą kiautą arba kaulus, todėl ten pilna jūros agurkų ir didžiulių amebų. Nuleidus ten vėžlį, jį sutraiškytų jo paties „namelis“. Vis dėlto įduboje 2012 m. buvo aptikta panašių į moliuskus gyvių, daugiausia šalia hidroterminių šaltinių iš serpentino. Serpentino uolienose gausu gyvybei svarbių mineralinių medžiagų, vandenilio ir metano, todėl gyvybė šalia jų klesti.
Kol kas niekas nežino, kaip moliuskai užsiaugino sau kiaukutus tokio slėgio sąlygomis. Tie šaltiniai išskiria ir kitų dujų – sieros vandenilį, kuris įprastomis sąlygomis moliuskams yra mirtinas nuodas. Tačiau ten gyvenantys moliuskai įgijo savybę sulfidus paversti nekenksmingais baltymais, taigi jų toksiškumas tampa nulinis.
Dumblas
Į ką panaši žemė po vandeniu? Greičiausiai į krūvelę šlapio smėlio. Bet neriant gilyn ir gilyn žemė labai keičiasi. Mat Marianų įduboje viskas iš paviršiaus suteka į patį dugną ir sudaro nepatrauklų klampų dumblą. Įdubos dugnas – tai sutrupintos kriauklės ir planktono liekanos, kurios į dugną leidosi daugybę metų. Dėl didžiulio vandens slėgio viskas pavirsta pilkšvai geltonos spalvos šilkiniu dumblu.
Džeimsas Kemeronas (James Cameron)
Taip, tai tas pats žmogus, kuris nufilmavo „Titaniką“. Vienas žinomiausių pasaulio režisierių domisi vandenyno gyvenimu ir net pats surengė ekspediciją į Marianų įdubos dugną. Giliausioje įdubos vietoje, vadinamojoje Čelendžerio gelmėje, apsilankė net trys žmonės (Mėnulyje – 12). Pirmieji du, Donas Volšas (Don Walsh) ir Žakas Pikaras (Jacques Piccard), iki dugno nusileido 1960 m. sausio 23 d. Kadangi jų laivas vadinosi „Challenger“, atitinkamai buvo pavadinta ir pasiektoji gelmė. Po 52 metų, 2012 m. kovo 26-ąją režisierius Dž.Kameronas nusileido į įdubos dugną ir padarė pirmąsias Čelendžerio gelmės nuotraukas.
Niekas
Žinoma, negalima sakyti, kad Marianų įduboje apskritai nieko nėra, tai būtų netiesa, atsižvelgiant į viską, ką pasakojome. Bet nei milžiniška ameba, nei keista žuvis, kurias galima sutikti leidžiantis gilyn, nenuteiks jūsų tam, ką rasite dugne, – visiškai nieko. 2012 m. leisdamasis į Čelendžerio gelmę, Dž.Kameronas padarė išvadą: be atsitiktinai pamatytų krevečių, ten nieko nėra – nei klaikių jūrų pabaisų, nei evoliucijos keistenybių arba kitokių nepaprastų gamtos reiškinių. Kaip sakė pats Dž.Kameronas, leisdamasis jis jautėsi be galo vienišas, vandenyno dugnas yra „tarsi Mėnulis… tuščias… uždaras“, o įdubos dugne režisierius pasijuto atskirtas nuo visos žmonijos.
Pražūtinga vieta Marianų įduba
