Niccolo Paganini, "mefistofeliškos išvaizdos" muzikantas, tapo vienu garsiausių smuikininkų istorijoje. Jo talentas buvo toks unikalus, kad amžininkai negalėjo paaiškinti jo kilmės ir ėmė skleisti gandus apie jo ryšį su velniu.
Niccolo Paganini gimė 1782 m. Genujoje, Italijoje. Jis buvo trečias vaikas šeimoje, o tėvas jo muzikinius gabumus pastebėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Paganinis dar būdamas vaikas pradėjo groti smuiku ir rašyti savo kūrinius. Jo įgūdžiai stebino profesionalius muzikantus, todėl jie atsisakė jį mokyti, nes nematė tam reikalo.
Paganinis nuolat tobulino savo įgūdžius ir pats sugalvodavo sudėtingų pratimų. Jis grojo iki išsekimo, kad pasiektų tobulumą. Be smuiko, Paganinis įvaldė ir gitarą bei parašė jai daugybę kūrinių.
Tačiau ėmė sklisti gandai apie jo ryšius su velniu. Jo "mefistofeliška išvaizda" ir keista eisena tik pakurstė šiuos gandus. Kai kurie manė, kad jis pardavė savo sielą velniui, kad pasiektų tokį meistriškumo lygį. Vieną tiksliausių Paganinio portretų sukūrė kurčias dailininkas Lizeris, kuris sakė: "Velnias vedžiojo mano ranką". Lizeris buvo aistringas muzikos mylėtojas ir dirbo muzikos kritiku, nors buvo kurčias. Jis skaitė muzikantų pirštų judesius ir sukūrė nuostabų Paganinio portretą.
Taip pat sklandė gandai apie Paganinio aplinką. Į vieną iš savo gastrolių jis pasiėmė su savimi komedijų rašytoją ir anekdotų kolekcininką Georgą Harriesą, kuris tvarkė finansinius reikalus. Harriesas buvo žemo ūgio, ramus žmogus, į jį buvo žiūrima su baime, tačiau jis liko arti Paganinio. Dailininkas Lieseris jį vadino pačiu velniu, kuris lydėjo Paganinį įvairiais pavidalais. Tačiau iš tikrųjų Garrisas buvo tiesiog muzikanto sekretorius, padedantis jam tvarkyti finansinius reikalus.
Šiandien mes žinome, kad Paganinio talentas buvo nenuilstamo darbo ir atsidavimo muzikai rezultatas. Jis buvo genijus, pasiekęs aukščiausią meistriškumo lygį savo mene. Jo muzika iki šiol džiugina klausytojus ir įkvepia kitus muzikantus.
