Pagarbą, pasitikėjimą, dėkingumą galima užsitarnauti. Nuolat atiduodami paskutinius savo jėgas ir mainais tikėdamiesi neįmanomo, žmonės kitiems sukelia gėdos, kaltės, pasibjaurėjimo ar pykčio jausmus. Bet ne meilę.
Daugelį dalykų gyvenime galima užsitarnauti, užsidirbti, iškentėti, bet ne meilę.
... Daugelis iš mūsų vaikystėje buvo apgauti, mums buvo sakoma, kad meilę galima užsitarnauti būnant paklusniu vaiku, kuris reguliariai išduoda save. Tačiau taip nėra. Rrrrrrr! Kaip aš dėl to pykstu! Meilė atsiranda savaime. Ji arba atsiranda, arba ne. Štai ir viskas.
Suaugę žmonės bando „stumti“ ar lankstytis kitiems ir dar užsidirbti pinigų. O kai tai nepavyksta, jie mano, kad blogai stengiasi, ir kreipiasi į terapeutą, kad šis juos pamokytų, kaip stengtis labiau. Kiekvieną kartą, kai man kas nors pasako, kad meilės negalima užsitarnauti, matau nustebusias akis. O paskui tos akys verkia, apgailestaudamos dėl iššvaistyto laiko. Jie negali patikėti, kad išleido tiek daug pastangų bandydami gauti tai, kas jiems priklauso pagal prigimtinę teisę. Vien dėl to, kad jie tokie yra.
Dar viena baisi vaikystės klaida - mintis, kad ne visi verti meilės. Paklusnūs yra verti, o nepaklusnūs - ne. Mergaitės yra vertos, o berniukai - ne. Tie, kurie priklauso, yra verti, o tie, kurie nepriklauso, nėra verti. Gerai besimokantys yra verti, o nepažangūs - nelabai. Tačiau meilė nedaro jokio skirtumo. Visi yra verti.
Ne dėl to, ką jie daro, bet dėl to, kad jie egzistuoja. Jie egzistuoja būtent tokie, kokie yra. Kiekvieną kiekvienos dienos sekundę. Joks veiksmas negali atimti iš žmogaus teisės mylėti. Net ir pats blogiausias. Galima atimti laisvę, nuosavybę ar net gyvybę. Bet ne teisę mylėti. Ir ne pačią meilę.
Psichoterapijoje klientams reikia vis iš naujo suteikti teisę mylėti. Ir pasakyti jiems, kad jie visada ją turėjo. Ir suspausti jiems rankas, kad ją laikytų ir nepaleistų.
Mums taip pat buvo pasakyta, kad meilę galima atimti. Tiesiog atimti meilę, jei kažkas nepatinka. Tai yra melas! Galima atimti dėmesį, rūpestį, pagalbą. Tačiau meilė, jei ji egzistuoja, egzistuoja ir toliau. Galite patirti įsimylėjimą ir matyti, kaip jis praeina. Bet kai gyveni pagal tikrąją meilę, ji niekur negali dingti. Ji jau yra ten. Galite nustoti gyventi kartu, nustoti bendrauti, bet meilė išlieka kaip jausmas žmogui. Tie, kurie tai išgyveno, tai žino.
Galite užsitarnauti pagarbą, pasitikėjimą, dėkingumą. Nuolat duodami paskutinį ir mainais tikėdamiesi neįmanomo, žmonės kitiems sukelia gėdos, kaltės, pasibjaurėjimo ar pykčio jausmą. Bet ne meilę.
Ir su tuo turime susitaikyti, priimti faktą, kad ne visi mus mylės taip, kaip mes norime. Net jei labai, labai norėsime, kad jie mylėtų. Net jei darysime viską, ką galime, ir sudėsime pasaulio turtus prie kojų kitam žmogui.
Galime apsimesti, kad iš tikrųjų to nenorėjome. Kad galime puikiai susitvarkyti. Tačiau tiesa yra ta, kad žmogus yra pažeidžiamas, kai kalbama apie meilę. Kad jam jos labai reikia. Ir gali atsiverti ir prašyti meilės tik būdamas toks pažeidžiamas. Prašyti ir su baime laukti, kol atsiras erdvė atsakyti. Nes jokių garantijų nėra.
Galbūt žmonės atsilieps, ir tada žmogus galės augti, stiprėti, atpažinti abipusiškumą ir atsakomąją meilę. O gal jam teks patirti daug nusivylimo, atmetimo ir širdies skausmo. Tikrą sielvartą. Ištverti visą tą skausmą tikintis, kad sielos žaizdos galiausiai užgis, jei nebus slepiamos ir maskuojamos. Atrasti save sužeistą, tikrą. Bejėgis prieš ką nors apsiginti. Gyvas.
O ir meilės prigimties supratimas suteikia daug laisvės. Laisvės, nes nebereikia ieškoti, užsitarnauti, tikėtis ar pritraukti. Gali tiesiog eiti savo keliu ir atsipalaiduoti, nes nuo tavęs nedaug kas priklauso. Nebėra nereikalingos, o svarbiausia - gniuždančios naštos. Ir tai yra didžiulis džiaugsmas. O prie džiaugsmo labai gerai jungiasi meilė. Jūs pamatysite.
