Su tėvu visą gyvenimą palaikiau sudėtingus santykius, tiksliau būtų sakyti - neturėjau jo savo priekaboje, jis tik retkarčiais žybtelėdavo mano gyvenimo horizonte. Neprisimenu jo, kai buvau maža mergaitė, - jis nuolat būdavo išvykęs į kokias nors komandiruotes, namuose būdavo retai.
Mano mama ilgai toleravo tokį elgesį, kol vieną dieną sužinojo, kad mes nesame vienintelė mūsų "maitintojo" šeima. Galiausiai buvo nuspręsta išsiskirti - mes su seserimi likome gyventi su mama ir būtent jai esame dėkingos už tai, kad tapome savarankiškais žmonėmis.
Mama mirė prieš penkerius metus - laidotuvių dieną tėvas nusprendė priminti apie save. Atėjo į laidotuves, ėmė mėtytis po kojomis, atsiprašinėjo, pasakojo, kiek daug kentėjo visą tą laiką ir kaip mus myli. Paskui paaiškėjo, kad jis apskritai nieko neturėjo - taigi nusprendėme jo pasigailėti ir priėmėme jį į šeimą. Bet paskui jis vėl turėjo kažkokią moterį, ir tėvas iškart pamiršo savo gailestį.
Neseniai jis vėl man paskambino: lūžtančiu balsu ėmė pasakoti, kad liko visiškai vienas ir negali nueiti net į parduotuvę - jam pakerta kojas. Jis prašė, kad persikelčiau pas jį arba jį pasiimčiau, spaudžiamas gailesčio ir dukteriškų jausmų. Esu sentimentalus žmogus ir manęs lengva gailėtis. Bet nors dabar gyvenu viena (sūnus užaugo, vyras išsiskyrė), žinote, pagavau save galvojant, kad visiškai neturiu noro rūpintis visiškai svetimu žmogumi, kuris man nieko gero nepadarė. Bet kažkodėl mane kankina sąžinė, vien pagalvojus, kad jis sėdi vienas namuose sergantis ir alkanas, akyse pasirodo ašaros. Norėčiau atsikratyti šio kaltės jausmo ir gyventi ramiai, bet nežinau kaip. Gal galite man padėti patarimu?
Ar suaugę vaikai turėtų padėti savo tėvams, jei jie buvo blogi? Kaip manote?
