Kai gyvenimas apverčia viską aukštyn kojom, ne visada galime būti pasiruošę priimti tiesą. Ši istorija pasakoja apie vyro, netekusio dukros, kelionę, kuri veda į nesuvokiamas paslaptis. Priešais jį atsiveria naujos galimybės ir iššūkiai, kai jis atranda, kad jo dukra vis dar gyva, bet gyvenanti prieglaudoje. Ar pavyks jam atkurti ryšį su ja ir suformuoti tikrą šeimą?
Su Odeta susipažinau per geriausio draugo gimtadienio vakarėlį. Ji dirbo padavėja restorane, kuriame vyko šventė. Iš pirmo žvilgsnio ją įsimylėjau – ji buvo nepaprastai graži, charizmatiška ir traukė visų dėmesį. Jos šypsena spindėjo kaip saulė, o juokas skambėjo kaip mėgstama melodija, kurią norėjau girdėti vėl ir vėl. Nepaisant to, kad pats nebuvau fiziškai toks patrauklus, atkakliai siekiau jos dėmesio, ir galiausiai mano pastangos buvo įvertintos – Odeta tapo mano žmona.
Mūsų bendras gyvenimas klostėsi gerai, kupinas romantikos ir smagių akimirkų, kol Odeta pastojo. Netikėtai, kai buvau išvykęs į komandiruotę, ji pagimdė anksčiau nei buvo tikėtasi. Vos praėjus valandai nuo gimdymo, ji paskambino man su baisiąja žinia: mūsų dukra neišgyveno. Šis skambutis, lyg šaltas vėjas žiemą, sudrebino mano pasaulį. Būdamas šokiruotas ir nuliūdęs, neabejojau jos žodžiais. Mes gedėjome kartu, mūsų širdys buvo suluošintos, ir stengėmės grįžti į įprastą gyvenimą, tačiau tamsūs debesys niekaip nesisklaidė.
Praėjus keleriems metams, kai gimė mūsų sūnus, atrodė, kad skaudūs prisiminimai pamažu praranda savo aštrumą, ir mes judėjome pirmyn. Tačiau tada atsitiko kažkas netikėto: vienas mano bendradarbis užsiminė apie mergaitę, gyvenančią prieglaudoje, kuri buvo mano kopija – tokia pat veido forma ir akys. Dar labiau mane suglumino tai, kad ji turėjo įgimtą didelę dėmę ant veido, lygiai tokią pat, kokią turėjau ir aš vaikystėje.
Nusprendžiau aplankyti tą mergaitę, kurios vardas buvo Paulina, ir likau priblokštas panašumo. Sužinojau, kad ji prieglaudoje atsidūrė dar kūdikystėje. Jos akys, pilnos baimės ir liūdesio, atskleidė istoriją, kurios nė vienas tėvas nenorėtų išgirsti. Paulinos gyvenimas buvo nelengvas – ją erzino ir pravardžiavo bendraamžiai dėl jos išvaizdos. Norėdamas jai padėti, nuvežiau mergaitę į kliniką pašalinti apgamo, tikėdamasis, kad tai suteiks jai daugiau pasitikėjimo savimi. Jos šypsena, po procedūros, buvo man didžiausias atlygis.
Tuo metu mane pradėjo persekioti mintys: ar gali būti, kad Paulina – mano dukra? Ar Odeta galėjo man meluoti? Pasamdžiau detektyvą, ir šios paieškos greitai tapo mano manija. Galiausiai, kai tiesa paaiškėjo kaip žaibas, sukrėtė mane šis faktas – Odeta iš tikrųjų atidavė mūsų dukrą įvaikinimui, meluodama man apie jos mirtį. Šis atradimas buvo lyg akmuo, sukeliantis didelį sprogimą mano emocijose.
Susidūręs su žmona, pareikalavau paaiškinimo. Ji prisipažino, kad po gimdymo nusprendė atsisakyti dukros, nes nenorėjo auginti vaiko su įgimta dėme, bijodama socialinio pasmerkimo. Jos pasiaiškinimai, kupini baimės ir nevilties, vis tiek nesuteikė man ramybės.
Atlikome tėvystės testą, kuris patvirtino, kad Paulina tikrai yra mano dukra. Po šios tiesos paaiškėjimo, nusprendžiau išsiskirti su Odeta. Šis sprendimas, nors ir skausmingas, atvėrė man naujas galimybes.
Pradėjau naują gyvenimo etapą – auginau savo sūnų su auklės pagalba, kol Paulina gydėsi klinikoje. Kai jos gydymas buvo baigtas, aš parsivežiau ją namo ir supažindinau su jaunesniuoju broliu. Pirmieji mūsų bendri vakarai buvo kupini juoko ir ašarų, nes Paulina pamažu atsigavo po skaudžios praeities.
Nors prireikė daug laiko ir pastangų, kad atkurčiau pasitikėjimą ir ryšį su dukra, dabar mes esame tikra šeima. Paulina pamažu atsigavo po skaudžios praeities, o mūsų šeima rado ramybę ir laimę, kurios ilgai trūko. Kartu mes rašome naują istoriją, kupiną meilės ir atleidimo, kurioje kiekvienas iš mūsų dalyvauja kaip svarbi istorijos dalis.
