Per mano jubiliejų marčios man padovanojo bendrą dovaną – rankšluosčių rinkinį ir arbatinuką. Pradžioje šis gestas atrodė malonus, tačiau greitai suvokiau, kad jis atskleidė jų požiūrį į mane ir mūsų santykius. Nors su vyru visada buvome šalia vaikų ir stengėmės juos paremti, šis dovanos pasirinkimas atrodė labiau kaip abejingumo ženklas, nei rūpestingumo išraiška. Tai privertė mane susimąstyti, kiek daug nepasakytų dalykų slypi už paprastų gestų ir kaip svarbu vertinti, kaip mes dovanojame ir priimame dovanas savo artimiesiems.
Mano marčios nusprendė mane nustebinti per jubiliejų, tačiau jų dovana paliko kartų poskonį. Jos padovanojo vieną bendrą dovaną – rankšluosčių rinkinį ir arbatinuką. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė praktiška, tačiau, širdyje pajutau, kad tai nebuvo tai, ko tikėjausi. Buvau priblokšta, nes paprastai žmonės stengiasi pasirinkti dovanas, kurios atspindi jų dėmesį ir rūpestingumą. Šis pasirinkimas, atrodė, buvo labiau formalumas nei nuoširdi meilė.
Net mano sūnūs, jų vyrai, buvo sutrikę. Tokia dovana tarsi leido suprasti, kaip jos į mane žiūri, ir tas požiūris manęs nenudžiugino. Juk su vyru visada rūpinomės vaikais, siekdami suteikti jiems viską, ko reikia, ir net daugiau. Vieną butą atidavėme vyresniajam sūnui, kai jis vedė, o jaunėliui paėmėme būstą paskoloje. Mes buvome visada šalia, visada pasiruošę padėti, ir nesitikėjome, kad mūsų marčios gali taip abejingai žiūrėti į mūsų ryšį.
Visą gyvenimą stengėmės ugdyti stiprius ir atsakingus vaikus, ir dabar, kai esame pensininkai, gyvename aktyviai, džiaugiamės kiekviena diena ir stengiamės būti pavyzdžiu. Prisimenu, kaip smagu buvo švęsti šventes kartu, kaip šeima, ir kaip džiaugiamės dovanodami vieni kitiems tai, kas atspindi mūsų jausmus.
Po tokios „dovanos“ nusprendžiau pamokyti savo marčias. Per Naujuosius metus, kai su vyru tradiciškai dovanojame visiems dosnias ir naudingas dovanas, pasirinkau kitokį požiūrį. Nusprendžiau, kad šiuo atveju, geriausia pamoka būtų praktiška. Po eglute jų laukė vienas bendras siurprizas – tik vienas puodas dviems. Stebėjau jų veidus, kai jos išvyniojo pakuotę: sumišimas ir sutrikimas kalbėjo už save.
„Ką gi, dabar turėsite galvoti, kaip pasidalinti, kaip panaudoti šią dovaną“, – pakomentavau su šypsena. Ši pamoka buvo labai pamokanti – kartais verta susimąstyti, ką dovanoji kitiems, nes požiūrį išreiškiame ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Dovanos turėtų būti ne tik daiktai, bet ir meilės, dėmesio ir rūpesčio simboliai. Linkėjau jam, kad kitą kartą, kai galvos apie dovanas, jos žiūrėtų į mane ne tik kaip į anytą, bet ir kaip į žmogų, kuris visada atidavė joms dalelę savo širdies.
Taigi, nors mano marčios gavo pamoką, aš taip pat išmokau, kad meilei ir rūpestingumui niekada nėra per daug. Paskui šią patirtį, mūsų santykiai galbūt taps dar tvirtesni, ir galbūt joms reikės laiko, kad suprastų, kas iš tiesų yra svarbu.
