Mirtis visada buvo viena iš didžiausių paslapčių, kurią žmonija stengiasi suprasti. Neseniai atlikti tyrimai atskleidė, kad keturias dienas po mirties organizme aktyvuojasi tūkstančiai genų, o kai kurios ląstelės pereina į „trečią būseną“. Šie atradimai ne tik keičia mūsų požiūrį į gyvybės ir mirties ribas, bet ir atveria naujas diskusijas apie tai, kas vyksta su mūsų kūnu po mirties. Šiame straipsnyje apžvelgsime naujausius mokslinius atradimus ir jų reikšmę žmogaus egzistencijai.
Tyrimai parodė, kad per keturias dienas po mirties organizme aktyvuojasi tūkstančiai genų.
Kai kurios ląstelės po mirties pereina į „trečią būseną“ – tarpinę tarp gyvenimo ir mirties. Tokių sensacingų išvadų padarė biologai iš Vašingtono universiteto Sietle, kurių pranešimas buvo paskelbtas žurnale „Physiology“.
Vienas iš „trečiosios būsenos“ pavyzdžių yra žmogaus plaučių ląstelės, kurios gali susijungti į judančias mini-struktūras, vadinamas antropobotais. Šie organizmai geba orientuotis aplinkoje, patys save atkurti ir netgi remonto pažeistus neuronus. Tai kelia klausimų apie gyvybės sampratą ir galimus biologinius procesus, vykstančius po mirties.
Ta pati mokslininkų grupė dar 2016 metais atliko eksperimentus su žuvimis ir pelėmis, įrodydama, kad per keturias dienas po mirties organizme aktyvuojama tūkstančiai genų, įskaitant tuos, kurie iki tol „buvo sustabdyti“. Šie atradimai gali turėti didelės reikšmės biologijos, medicinos ir net filosofijos srityse, kadangi rodo, jog gyvybės procesai gali tęstis net ir po mirties.
Kalbant apie sielos amžiną buvimą, su šiuo teiginiu sutiko daugelis didžiųjų mokslininkų, tokių kaip Galilėjus, Kėpleris, Niutonas, Linėjus ir Amperas. Kai kurie šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad siela po mirties ieško naujo kūno.
Stanfordo universiteto specialistai neseniai paskelbė tyrimo rezultatus, atliktus su pacientais ligoninėse, kuriuose aprašomos žmonių patirtys paskutinėmis gyvenimo akimirkomis.
Pagal gautus duomenis, pirmiausia žmogus praranda alkio ir troškulio jausmus. Kai kurie jų nustojo juos jausti net kelias dienas prieš mirtį. Netrukus prieš mirtį žmogus praranda regėjimą ir nustoja kalbėti, o klausos ir lytėjimo jausmai išnyksta pačiu paskutiniu momentu. Kitaip tariant, žmonės, kurie laikomi „be gyvybės požymių“, vis dar gali girdėti, kas vyksta aplink juos.
Mokslininkai taip pat apibūdino „ryškaus šviesos“ fenomeną, apie kurį pasakojo pacientai, išgyvenę klinikinę mirtį. Šis efektas, manoma, yra susijęs su smegenų veikla, kuri gali prarasti tam tikras funkcijas, bet aktyvuoti kitas sritis, įskaitant regos sistemą, leidžiančią pamatyti tą šviesą tunelio gale.
Kai kurie iš išgyvenusių klinikinę mirtį pažymėjo, kad laiko suvokimas pasikeitė. Tyrėjai padarė išvadą, kad klinikinės mirties metu pagreitėja mąstymo procesai. Kai kurie pacientai tikino net matę save iš šono.
Šie atradimai suteikia naujų įžvalgų apie mirties procesą ir žmogaus sąmonės prigimtį, ir jie gali paskatinti tolesnius tyrimus, siekiant išsiaiškinti, kas vyksta tiek fiziologiškai, tiek psichologiškai, kai mes artėjame prie gyvenimo pabaigos.
Šie tyrimai gali sukelti rimtų diskusijų apie žmogaus egzistenciją, sąmonę ir netgi tai, kas nutinka po mirties. Daugiau tyrimų šioje srityje galėtų padėti geriau suprasti, kaip veikia mūsų kūnas ir protas, ir galbūt net atsakyti į amžinas užduotis, susijusias su mirtimi ir sielos egzistencija.
Moksliniai tyrimai apie gyvybę po mirties ir sąmonės fenomenus yra intensyviai plėtojami, o nauji atradimai apie genų aktyvaciją po mirties gali turėti didelę įtaką mūsų supratimui apie žmogaus biologiją. Biologai iš Vašingtono universiteto nustatė, kad ląstelės gali prisitaikyti ir funkcionuoti net ir po mirties, kas kelia klausimų apie gyvybės prigimtį ir sielos egzistenciją. Daugiau informacijos apie šiuos reiškinius gali padėti atskleisti prieštaringus klausimus, susijusius su gyvenimu ir mirtimi.
