Tibeto plynaukštė, esanti daugiau nei 3600 metrų virš jūros lygio, yra ne tik graži, bet ir išbandymus kelianti aplinka. Nors gyvenimas tokiame aukštyje kartu su mažu deguonies lygiu kelia rimtų iššūkių, naujausi tyrimai atskleidžia, kaip vietinės moterys sugebėjo ne tik išgyventi, bet ir sėkmingai auginti palikuonis. Šis straipsnis nagrinėja unikalias fiziologines adaptacijas, kurios padeda tibetietėms sukurti palankias sąlygas reprodukcijai.
Daugiau nei 3600 metrų virš jūros lygio, atšiaurioje Tibeto plynaukštės aplinkoje, moterys ne tik išgyveno, bet ir sėkmingai augino palikuonis daugiau nei 10 000 metų. Naujas tyrimas, kuriam vadovavo Case Western Reserve universiteto profesorė Cynthia Ball, atskleidžia unikalų tibetietiškų moterų fiziologinį prisitaikymą gyventi mažai deguonies turinčioje aplinkoje, kas yra ypač svarbu kalbant apie klimato kaitą ir žmogaus evoliuciją.
Tyrime dalyvavo 417 46-86 metų amžiaus moterų, gyvenančių Aukštutiniame Mustange, Nepale. Mokslininkai rinko duomenis apie reprodukcinę funkciją, fiziologinius rodiklius ir DNR mėginius, kad suprastų, kaip šių moterų organizmas susidoroja su lėtiniu deguonies trūkumu ir kaip tai veikia gimusių vaikų skaičių.
Rezultatai parodė, kad moterys, kurios pagimdė daugiausiai vaikų, pasižymi unikaliu kraujo ir širdies savybių profiliu, užtikrinančiu efektyvų deguonies pernešimą į ląsteles. Nors šių moterų hemoglobino kiekis buvo artimas populiacijos vidurkiui, jų kraujyje buvo didesnis deguonies prisotinimas. Tai rodo, kad tibetietės rado būdą išsaugoti pusiausvyrą tarp deguonies poreikio ir širdies darbo krūvio, taip išvengiant neigiamo poveikio, kuris dažnai pasireiškia padidėjusiu kraujo klampumu.
Kaip pažymėjo Ballas, „tai yra nuolatinės natūralios atrankos pavyzdys“. Tibeto moterys evoliucionavo taip, kad patenkintų organizmo deguonies poreikius neperkraudamos širdies ir kraujagyslių sistemos. Be to, tyrimo metu buvo nustatytas svarbus genas EPAS1, kuris, kaip manoma, kilo iš denisovanų – senovės hominidų, pabrėžiant turtingą žmogaus prisitaikymo istoriją prie sudėtingų aplinkos sąlygų.
Tyrimo rezultatai galėtų padėti sukurti su hipoksija susijusių ligų, tokių kaip lėtinė obstrukcinė plaučių liga ar problemos, su kuriomis susiduria alpinistai ir astronautai, gydymo būdus. Pavyzdžiui, žinios apie EPAS1 geną gali būti taikomos kuriant gydymo metodus žmonėms, turintiems kvėpavimo sutrikimų, arba tiems, kurie dirba dideliame aukštyje.
Be to, tyrimas atskleidžia daugiau apie žmogaus evoliuciją ir jo gebėjimą prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų. Kaip pabrėžia Ballas, „tokių populiacijų prisitaikymo tyrimai leidžia mums geriau suprasti žmogaus evoliucijos procesus“. Tai ypač svarbu, atsižvelgiant į pasaulinės klimato kaitos kontekstą, nes žmonija susiduria su naujais aplinkosaugos iššūkiais, kurie gali paveikti mūsų sveikatą ir gyvybines funkcijas.
Papildomai, tyrimo rezultatai gali turėti įtakos biotechnologijų ir medicinos srityse, padedant kurti naujus sprendimus, kurie galėtų pagerinti žmonių gyvenimo kokybę nepalankiose sąlygose. Pavyzdžiui, naujosios žinios gali būti panaudotos kuriant vaistus, padedančius organizmui geriau adaptuotis prie mažo deguonies lygio, kas gali būti naudinga ne tik tibetiečiams, bet ir įvairių aukštikalnių gyventojams visame pasaulyje.
Naujausias tyrimas, vadovaujamas profesorės Cynthia Ball iš Case Western Reserve universiteto, rodo, kad Tibeto moterų organizmo prisitaikymas prie deguonies trūkumo gali būti susijęs su unikalia kraujo ir širdies savybių struktūra. Tyrimas atskleidė geną EPAS1, kuris gali būti atsakingas už šias adaptacijas, ir pabrėžė, kaip evoliucija padėjo šioms moterims sėkmingai auginti vaikus net ekstremaliomis sąlygomis.
Poilsis gamtoje:
