Pasaulyje sklinda intriguojančių gandų apie milžinišką povandeninę struktūrą, žinomą kaip Didžioji baltoji siena, kuri, kaip teigiama, dalija mūsų planetą beveik per pusę. Nors šis paslaptingas objektas, einantis Ramiojo vandenyno dugnu, buvo paminėtas moksliniuose tyrimuose, oficialusis mokslas atmeta jo egzistavimą. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kodėl ši tema yra cenzūruojama ir kokios paslaptys gali slypėti po šios milžiniškos konstrukcijos paviršiumi.
Sklando daug gandų apie milžinišką statinį, kuris mūsų planetą dalija beveik per pusę. Apie šią paslaptingą povandeninę sieną jau ne kartą kalbėjome savo kanale „Witness Windows“. Tačiau kodėl oficialusis mokslas taip atkakliai ignoruoja šią temą? Tyrimai, susiję su Didžiąja baltąja siena, yra griežtai cenzūruojami. Bet kokia rimta informacija apie ją arba išjuokiama, arba dingsta iš archyvų ir interneto. Šis keistas objektas, einantis Ramiojo vandenyno dugnu išilgai 180-ojo dienovidinio, pašalintas iš visų navigacinių žemėlapių ir tarnybų. Nepaisant to, patyrę jūreiviai ir povandenininkai žino apie jo egzistavimą, tačiau mieliau šia tema nediskutuoja. Atrodo, kad kažkas sąmoningai stengiasi nuslėpti informaciją apie šią konstrukciją.
Slapta konstrukcija, kurią mokslininkai 2010 m. pavadino „Didžiąja baltąja siena“, tęsiasi nuo Antarktidos iki Arkties vandenyno gelmėse. Šios sienos ilgis yra apie 20 000 kilometrų, jos plotis svyruoja nuo 1 iki 4 kilometrų, o aukštis, priklausomai nuo vietos, siekia iki 6 kilometrų. Siena savo kelyje yra įvairių formų: vienur matyti atraminės kolonos ir kontraforsai, kitur - vartus ar šliuzus primenančios konstrukcijos. Šalia sienos yra piramidinių darinių, akivaizdžiai dirbtinės kilmės, taip pat dumblu ir smėliu padengtų plotų.
Tam tikrose sienos vietose matomi pažeidimai, dėl kurių susidaro įspūdis, kad sienoje yra metalinis ar kitoks strypas. Įdomu tai, kad moksliniuose leidiniuose kartais pasirodo straipsnių apie šioje vietovėje esančius senovinius architektūrinius statinius, kurie galėtų priklausyti seniai išnykusioms civilizacijoms.
Vis dėlto didžiosios sienos egzistavimo faktas lieka po oficialaus mokslo tylos šydu. Hipotezę apie jos egzistavimą pirmieji iškėlė mokslininkai, tyrinėjantys kvadratinius ledkalnius Roso jūroje Antarktidoje. Tyrinėdami šiuos ledkalnius jie susidūrė su paslaptingu objektu, primenančiu didžiulę sieną.
Norint geriau suprasti didžiosios povandeninės sienos klausimo esmę, verta atsigręžti į istoriją. 1884 m. pasaulio bendruomenė nuliniu dienovidiniu pripažino Grinvičo dienovidinį. Šis dienovidinis pavadinimą gavo nuo Grinvičo observatorijos Londone, kurioje skaičiuojamas pasaulinis laikas. Tarp mokslininkų, diskutavusių dėl pagrindinio dienovidinio pasirinkimo, buvo škotų kilmės kanadietis seras Sandfordas Flemingas. Sklido gandai, kad jis buvo vienos iš masonų ložių narys ir ten užėmė įtakingas pareigas. Flemingas siūlė nulinį dienovidinį brėžti išilgai povandeninės sienos, t. y. laiko skaičiavimą pradėti nuo 180-ojo dienovidinio. Įdomu tai, kad šis dienovidinis yra veidrodinis Grinvičo dienovidinio atvaizdas ir dalina pasaulį į šiandieną ir rytojų. Vis dėlto Flemingo pasiūlymas buvo atmestas ir pasirinktas Grinvičo dienovidinis. Galbūt dėl šio sprendimo viskas būtų buvę pernelyg akivaizdu?
Nuo 2010 m. internete ėmė rodytis paslaptingosios povandeninės sienos nuotraukos ir vaizdo įrašai, kuriuos padarė tinklaraštininkai ir mėgėjai, tyrinėjantys vandenyną naudodamiesi įvairiais internetiniais žemėlapiais ir navigacijos paslaugomis. Mokslininkai ir jūreiviai atsargiai reiškė savo nuomonę apie šios keistos milžiniškos struktūros Ramiojo vandenyno dugne egzistavimą. Deja, dabar galime pasikliauti tik likusiomis nuotraukomis ir vaizdo įrašais, nes šis paslaptingas darinys 2019 m. buvo pašalintas iš daugumos internetinių žemėlapių. Oficialūs vietovės tyrimai taip pat buvo nutraukti.
Pirmą kartą didžioji Žemės siena buvo paminėta „Google“ žemėlapiuose, o prieš ją pašalinant bendrovės atstovai tvirtino, kad tai tik programinės įrangos klaida - esą ji atsirado dėl persidengiančių povandeninio paviršiaus vaizdų. Tačiau jei tai tikrai tiesa, kodėl kai kuriose vietose Google žemėlapiuose vis dar galima pamatyti netvarkingai nutapytas piramides, vartus ir kitus keistus statinius, primenančius dirbtinius statinius? Apie aukščio skirtumus net nekalbame - jie atrodo taip, tarsi būtų buvę greitai užtepti dažais. Dabar beveik visą sienos ilgį vaizduoja tik neryškus povandeninis reljefas, o „Google“ programuotojai nebekomentuoja šio objekto situacijos.
domu tai, kad pirmieji paminėjimai apie milžinišką povandeninį statinį pasirodė gerokai prieš atsirandant internetui. Pranašo Zacharijo knygoje užrašyta pranašystė apie Baltąjį karalių ir Didžiąją povandeninę sieną. Šiame tekste kalbama apie tam tikrą Baltąjį karalių Zerubabelį, kuris tam tikru metu turėtų parodyti pasauliui šią sieną. Esą ji taps kertiniu akmeniu, kuris išlaisvins žmoniją iš melo pančių ir atskleis žmonėms tikrąją egzistencijos esmę.
Kalbant apie šiuolaikinius laikus, paslaptingosios sienos pėdsakų galima aptikti Fidžio salyne. Žemėlapiai rodo, kad ji kerta Taveuni salą. Patyrę narai jau seniai bando ištirti šį statinį šioje vietovėje, tačiau nardyti leidžiama tik vienoje vietoje, kur yra gražus koralinis rifas. Įdomu tai, kad „pasiklydusius“ narus pasitinka ginkluotas nepažymėtas patrulis, kuris primygtinai pataria nenukrypti nuo turistinio maršruto. Jei nardytojas netyčia patenka į draudžiamą teritoriją su foto ar vaizdo kamera, jo įranga konfiskuojama, o visa medžiaga, prisidengiant aplinkosaugos dingstimi, pašalinama. Taip pat verta paminėti, kad Fidžio salyno šiaurėje yra Rabi sala, kurios didžiąją dalį dengia akivaizdžiai apdoroti debesys.
Internete yra informacijos, kad šioje vietovėje jau seniai atliekami slapti didžiosios baltosios sienos tyrimai, o čia esančias salas dar daugeliui dešimtmečių išsinuomojo galinga korporacija. Galbūt tai ta pati organizacija, kuri vykdo slaptus kasinėjimus Antarktidoje.
Oficialusis mokslas milžiniškos baltosios sienos egzistavimo Ramiajame vandenyne temą nagrinėja labai atsargiai. Įdomu tai, kad interneto archyvuose vis dar galima rasti senų mokslinių straipsnių, kuriuose netiesiogiai užsimenama apie kolosalią povandeninę struktūrą, besidriekiančią nuo vieno ašigalio iki kito Ramiojo vandenyno dugne. Pavyzdžiui, gerbiamas mokslinis žurnalas „Nature Geoscience“ prieš kelerius metus paskelbė seriją straipsnių apie Antarktidą, kuriuose mokslininkai išsamiai analizuoja visiškai kvadratinių ar stačiakampių ledkalnių reiškinį Roso jūros rajone. Būtent ten neseniai buvo sudarytas tos pačios didžiulės Žemės sienos žemėlapis.
Nuostabu, kad šiuose tyrimuose mokslininkai aiškiai nurodo egzistuojant milžiniškų matmenų povandeninę uolienų struktūrą, kuri, jų manymu, turi įtakos kvadratinių ledkalnių formavimuisi. Taip pat šiose publikacijose pažymimas dar vienas įdomus faktas: mokslininkų teigimu, ši siena driekiasi giliai po Antarktidos paviršiumi ir dalija ją beveik per pusę. Viena ledinio žemyno pusė turi aiškiai monolitinį reljefą, o kita - vulkaninės kilmės. Ką tai galėtų reikšti? Pasirodo, Antarktida pagal savo gamtinę sudėtį padalinta į dvi visiškai skirtingas teritorijas? O gal povandeninė siena yra mitinio Antarktidos ledo barjero dalis?
Dar viena įdomi detalė iš mokslinių publikacijų - mokslininkai mano, kad didžioji Žemės povandeninė siena atlieka svarbų vaidmenį daugybėje planetos gamtinių procesų ir ją reikia toliau tyrinėti. Tačiau čia oficialūs tyrimai ir publikacijos apie sieną ir jos poveikį Žemei staiga baigiasi. Tarsi pagal nematomą komandą visi mokslininkai ir moksliniai leidiniai staiga nustojo domėtis šiuo milžinišku povandeniniu dariniu. Kas ir kodėl uždraudė oficialius tyrimus apie didžiąją povandeninę sieną? Kodėl informacija apie ją nutylima ir ištrinama? Ir svarbiausia - kas, kada ir kokiu tikslu pastatė šią povandeninę sieną nuo ašigalio iki ašigalio? Klausimų yra daugiau nei atsakymų....
Naujausi tyrimai rodo, kad Didžioji baltoji siena gali turėti didelę įtaką planetos gamtiniams procesams, tačiau oficialūs moksliniai tyrimai apie ją yra nutraukti. Informacija apie šią struktūrą dažnai ištrinami iš interneto, o bet kokie bandymai ją tirti susiduria su pasipriešinimu.
