Senovės Maroko gyventojai, gyvenę prieš 15 tūkst. metų, turėjo išsivysčiusias medicinos žinias, kurias liudija naujausi archeologiniai radiniai. Neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad urve, laikomame seniausia laidojimo vieta Šiaurės Afrikoje, rasti spygliuočiai (efedra) patvirtina, jog šie augalai buvo naudojami ne tik laidojimo apeigoms, bet ir medicinoje. Tai ne tik atskleidžia senovės bendruomenių ryšį su gamta, bet ir jų pažangumą gydant ligas.
Mokslininkai išsiaiškino, kad senovės Maroko gyventojai vaistinius augalus galėjo naudoti dar prieš 15 tūkst. metų. Apie šį atradimą praneša „Arkeonews“, remdamasis žurnale „Nature“ paskelbtu tyrimu.
Urvas Maroke, kuriame rasta vaistinių žolelių, buvo aptiktas 1908 m. ir laikomas seniausia laidojimo vieta Šiaurės Afrikoje. Naujajame tyrime mokslininkai pranešė, kad jame rado spygliuočių (efedros). Augalas buvo olos dalyje, kuri buvo naudojama laidojimams ir laidojimo apeigoms.
Radiokarboninis datavimas parodė, kad palaikai ir spygliuočiai buvo to paties amžiaus, kas patvirtina, kad augalą į urvą atnešė žmonės. Juos tikriausiai naudojo laidojimo apeigoms, siekiant pagerbti mirusiuosius arba galbūt dėl tikėjimo, kad šie augalai gali turėti mistinių savybių.
Ankstesni tyrimai rodo, kad žmonių bendruomenės plačiai naudojo spygliuočius peršalimo ligoms gydyti ir nuo kraujavimo. Maroke rastas radinys gali būti laikomas seniausiu spygliuočių naudojimo įrodymu, nes anksčiau šie augalai buvo žinomi tik iš vėlesnių archeologinių radinių.
Be to, šioje oloje taip pat rasta seniausia kaukolė su chirurginės operacijos pėdsakais, o senovinis pacientas išgyveno po procedūros. Tai rodo, kad senovės Afrikos gyventojai turėjo pažangias medicinos žinias ir praktikas, leidžiančias jiems atlikti sudėtingas chirurgines intervencijas.
Ši informacija atskleidžia, kad Maroko gyventojai ne tik naudodavo vaistus, bet ir taikė pažangias gydymo metodikas, kas užduoda klausimų apie medicinos vystymąsi Afrikoje ir jos ryšius su kitomis senovės civilizacijomis. Tokie radiniai gali suteikti vertingų įžvalgų apie žmonių bendruomenių raidą, kultūrinius papročius ir medicinos pažangą tūkstantmečių bėgyje.
Tyrimai parodė, kad senovės Maroko gyventojai naudojo vaistinius augalus, kaip efedrą, gydyti peršalimą ir kraujavimą. Radiokarboninis datavimas patvirtino, kad augalai ir palaikai buvo iš tos pačios eros, o atradimai rodo pažangias medicinos praktikas, įskaitant chirurgiją.
