Ar egzistuoja gyvenimas po mirties? Šis klausimas šimtmečius kėlė ginčus tarp filosofų ir teologų, tačiau Kanados astrofizikas Hju Rosas (Hugh Ross) tvirtina, kad atsakymą gali pateikti mokslas. Remdamasis visatos paslaptimis, artimos mirties patirtimis, NSO stebėjimais, Biblijos istoriškumu ir maldos poveikiu, jis siūlo penkis įrodymus, jungiančius mokslą su dvasine sfera. 2025 m., kai moksliniai tyrimai plečia mūsų supratimą apie sąmonę ir kosmosą, Rosso idėjos išlieka prieštaringos, bet intriguojančios. Šiame straipsnyje nagrinėjame jo teiginius ir šiuolaikines įžvalgas – ar mokslas tikrai gali peržengti nežinomybės ribą?
Klausimas apie pomirtinio gyvenimo egzistavimą visada buvo svarbi religinių ir filosofinių diskusijų tema. Tačiau garsus Kanados astrofizikas daktaras Hju Rosas (Hugh Ross) teigia, kad moksliniai įrodymai patvirtina šią idėją. Interviu „Mail Online“ Rosas išdėstė kelis faktus, rodančius „dvasinės Dievo egzistavimo sferos“ buvimą, ir pateikė penkis pagrindinius įrodymus, kurie, jo manymu, pagrindžia pomirtinio gyvenimo hipotezę. Šis atnaujintas straipsnis, atspindintis 2025 m. kovo 4 d. kontekstą, peržiūri Rosso argumentus, papildo juos naujausiais moksliniais atradimais ir pateikia subalansuotą perspektyvą šioje ilgalaikėje diskusijoje.
1. Visatos dydis: kas slypi už ribų?
Pirmasis Rosso įrodymas susijęs su visatos dydžiu. Stebima visata driekiasi 93 milijardus šviesmečių – tai stulbinantis mastas, tačiau, pasak mokslininko, ji neapima visos egzistencijos.
„Kažkas visada lieka už jos ribų,“ – pabrėžia Rosas.
Šis teiginys remiasi Alberto Einšteino bendrąja reliatyvumo teorija, kuri aprašo materijos, erdvės ir laiko elgseną. Rosas daro prielaidą, kad už šių matmenų ribų egzistuoja „priežastinis veiksnys“, valdantis kosminius procesus. 2025 m. duomenys iš pažangių observatorijų, tokių kaip Jameso Webbo kosminis teleskopas, toliau tikslina mūsų supratimą apie visatos mastą. Be to, multivisatos teorija – idėja, kad mūsų visata yra tik viena iš daugelio – vis labiau populiarėja tarp kosmologų. Nors Rosas tai laiko dieviškosios būtybės įrodymu, skeptikai, tokie kaip fizikas Seanas Carrollas, teigia, kad toks „priežastinis veiksnys“ lieka filosofine spekuliacija, neturinčia patikrinamo pagrindo.
2. Artimos mirties patirtys: langas į kitą tikrovę?
Antrasis Rosso argumentas – artimos mirties patirtys (AMP). Žmonės, išgyvenę klinikinę mirtį, dažnai pasakoja apie ryškius, kartais mistinius išgyvenimus: šviesos tunelius, susitikimus su mirusiais artimaisiais ar pojūtį, kad palieka savo kūną. Iki 2025 m. neurologija padarė pažangą tyrinėdama AMP – 2024 m. žurnale Nature Neuroscience paskelbtas tyrimas atskleidė smegenų veiklą, išliekančią po širdies sustojimo. Rosas šiuos liudijimus laiko įtikinamais įrodymais, kad sąmonė gali išlikti po fizinės mirties, remdamasis atvejais, kai pacientai tiksliai aprašė įvykius, vykusius jiems esant be sąmonės.
Tačiau skeptikai, tokie kaip neuro mokslininkas Samas Parnia, AMP aiškina biologiniais procesais, tokiais kaip deguonies trūkumas ar endorfinų išsiskyrimas. Vis dėlto šių istorijų globalus nuoseklumas skatina tolesnius tyrimus, o Rosas tvirtina jų reikšmę.
3. NSO: kitų pasaulių ar matmenų ženklai?
Trečiasis įrodymas – neatpažinti skraidantys objektai (NSO). Po 2020-aisiais prasidėjusių vyriausybių atskleidimų ir stebėjimų, tęsiamų iki 2025 m., NSO iš marginalios temos tapo rimtu tyrimų objektu. Rosas svarsto, kad jie gali rodyti kitų pasaulių ar matmenų egzistavimą. Neseniai Harvardo mokslininko Avi Loebo darbai, tiriantys nepaaiškinamus oro reiškinius, stiprina šią diskusiją, nors dauguma NSO sieja su natūraliais ar žmogaus sukurtais šaltiniais.
Rosso metafizinė interpretacija, kad NSO galėtų būti susiję su pomirtiniu gyvenimu, išlieka prieštaringa, nes trūksta įrodymų, siejančių šiuos reiškinius su kuo nors už fizinės tikrovės ribų.
4. Biblijos istorija: faktai ar tikėjimas?
Ketvirtasis Rosso argumentas remiasi Biblijos istorinių įvykių tikslumu. Jis teigia, kad tokie įvykiai kaip Jėzaus Kristaus gyvenimas ir nukryžiavimas yra patvirtinti išorinių šaltinių, pavyzdžiui, romėnų istoriko Tacito raštų ar Piloto akmens radinio. Rossui tai rodo dieviškąją intervenciją žmogaus reikaluose.
Mokslininkai, tokie kaip Bartas Ehrmanas, pripažįsta kai kurių Biblijos įvykių istoriškumą, tačiau pabrėžia, kad tai neįrodo antgamtinių teiginių. Šis įrodymas veikiau jungia istoriją ir tikėjimą, o ne mokslą ir pomirtinį gyvenimą.
5. Maldos veiksmingumas: dvasinė galia ar psichologinis poveikis?
Galiausiai Rosas remiasi maldos efektyvumu, cituodamas tyrimus, tokius kaip 2019 m. JAMA Internal Medicine straipsnis, rodantis nedidelę naudą meldžiamų pacientų sveikatai. Jis tai laiko dvasinės įtakos materialiai tikrovei įrodymu. Tačiau 2023 m. metaanalizė nerado nuoseklaus efekto, o skeptikai poveikį priskiria placebo efektui ar emocinei paguodai.
Nepaisant mokslinio prieštaravimo, Rosas laikosi savo pozicijos, maldą laikydamas apčiuopiama jungtimi tarp fizinio ir dvasinio pasaulių.
Šiuolaikinės įžvalgos ir tebesitęsianti diskusija
2025 m. kovo mėn. Rosso idėjos skamba pasaulyje, kuriame mokslas sparčiai žengia į priekį. Kvantinė fizika ir sąmonės tyrimai, tokie kaip Rogerio Penrose’o kvantinio proto teorijos, siūlo naujus požiūrius į šiuos klausimus, o NSO tyrimai ir kosmologija plečia mūsų galimybių ribas. Vis dėlto mokslininkai, tokie kaip Lawrence’as Kraussas, kritikuoja Rossą už tikėjimo ir mokslo maišymą, teigdami, kad antgamtiniai teiginiai išlieka nepatikrinami empiriniais metodais.
Rosas pripažįsta šią takoskyrą: „Mano išvados neįtikins visų,“ – sako jis, – „bet jos prideda naujų matmenų senai diskusijai.“ Jo darbai sujungia disciplinas, žadindami smalsumą tarp skepticizmo.
Šis Hju Rosso argumentų tyrimas sujungia 2025 m. mokslinius atradimus, subalansuoja jo provokuojančius teiginius su kritinėmis perspektyvomis. Nuo visatos paslapčių iki AMP, NSO, Biblijos istorijos ir maldos Rosas skatina mus iš naujo apsvarstyti egzistencijos ribas. Nors mokslo bendruomenė lieka susiskaldžiusi, jo idėjos kviečia susimąstyti: kur baigiasi mokslas ir prasideda nežinomybė?