Ši trumpa istorija, parašyta lietuvių kalba, tyrinėja temas, kurios rezonuoja su daugeliu: netikėtas susitikimas su praeitimi, jaunystės meilės prisiminimai ir šeimos šiluma dabartyje. Jei ieškote emocingos pasakos apie praleistas galimybes, skaitykite toliau – tai pasakojimas, kuris palies širdį.
Vaikštinėjau su anūke parke, kai išgirdau savo vardą – „Aušra!“ – tokį, koks skambėjo prieš dešimtmečius, trumpą ir gyvą, tarsi ištrauktą tiesiai iš jaunystės. Atsisukau, bandelė ančiukams išsprūdo man iš rankų ir pabiro ant tako lyg netikėtas fejerverkas.
„Močiute, kas čia?“ – Ieva timptelėjo mane už rankovės, o mano akys jau rado veidą – veidą, kurį atmintis piešė taip ryškiai, kad jis tilpo į šią akimirką be jokio vargo. Marius stovėjo prie tiltelio, kaip tada, kai atsisveikinome prieš traukinį, kurio „turėjau, bet nesuspėjau“. Pražilęs, su naujomis raukšlėmis, bet ta pati duobutė skruoste, kai šypsosi. Vaikų klegesys aikštelėje pritilo, tarsi pasaulis būtų stabtelėjęs.
„Marius“, – ištariau, nespėjusi suvaldyti žodžių.
„Aušra“, – atsakė jis, lyg per visus tuos metus nebūtų pamiršęs, kaip tarti mano vardą. – „Atpažinau tave iš šaliko. Visada riši taip pat.“
Ieva žvilgtelėjo iš po savo kepurės. „Mes pažįstami?“ – paklausė tiesiai, kaip tik vaikai moka.
„Labai seniai“, – tariau. – „Pasakyk dėdei labas.“
„Labas, dėde labai seniai!“ – sušuko ji ir pasistiebė, kad geriau matytų antis tvenkinyje.
„Gyveni čia?“ – paklausė Marius, akimis slysdamas per lėlių vežimėlį ir trupinių maišelį, tarsi rinkdamas mano gyvenimo detales.
„Visada. O tu?“
„Atvažiuoju pas sūnų. Jis čia turi verslą. Kartais einu senais takais – kvaila, bet norisi patikrinti, kas liko.“ Jis šyptelėjo. „Pasirodo, likai tu.“
Prisėdome ant suoliuko. Ieva lesino antis, garsiai skaičiuodama, kiek jų priplaukė. Aš mintyse skaičiavau praleistas progas, kai galėjau sakyti „lik“, bet rinkausi „saugu“.
Buvau devyniolikos. Jis – dvidešimt vienų. Kuprinė, bilietai, pusė miesto kišenėje ir tėvai, ramiai aiškinantys, kad „yra svarbių dalykų, o yra svarbesnių“. Tą dieną neatėjau į stotį. Tą dieną tapau „Aušra, kuri renkasi protą“.
„Maniau, tiesiog pavėlavai“, – tarė jis dabar. – „Laukiau prie traukinio durų iki paskutinės sekundės. Kiekvienas žingsnis skambėjo kaip tavo.“
„Nesugebėjau“, – sušnibždėjau. – „Žinai, kaip buvo. Tėvai, jų kalbos apie stabilumą. O paskui jau buvo per vėlu.“
„Paskui buvo gyvenimas – darbas, šeima, remontai“, – jis kalbėjo ramiai, be kartėlio. Jo balse buvo ramybė žmogaus, kuris paleido praeitį. Bet akyse vis tiek šmėstelėjo tas „o jeigu?“.
„Močiute, mesk didesnius gabalus, antys juos labiau mėgsta!“ – Ieva įbruko man bandelę. Mėčiau trupinius, jie sukosi vandenyje, dingdami snapuose, tarsi atmintis irgi galėtų būti pamaitinta ir nurimti.
„Anūkė“, – pakartojo Marius, lyg bandydamas priprasti prie žodžio. – „Sunku tave įsivaizduoti močiute. Mano galvoje tu vis dar su kaspinu ir užrašų knygute.“
„Dabar toje knygutėje tik pirkinių sąrašai ir gydytojų numeriai“, – bandžiau juokauti. – „Prioritetai keičiasi.“
„Bet žiedą vis dar nešioji ant grandinėlės“, – pastebėjo jis.
„Spraudžia“, – atsakiau per greitai.
Ne visai tiesa. Namuose laukė vyras – geras žmogus, su kuriuo perėjome ligas, krizes, tylias žiemas ir susitaikymus prie arbatos. Bet pastaruoju metu mes labiau keičiamės sakiniais nei žvilgsniais. Jis – „mes“ dokumentuose, bet „jis“ mano mintyse, kai einu per parką viena.
„Galvojau apie tave, eidamas per tiltą“, – tarė Marius. – „Kvaila, bet tiltai nesikeičia, o žmonės taip. Vis tiek, kai išgirdau tavo vardą, viduje viskas sustojo.“
Trupiniai baigėsi. Ieva šūktelėjo, kad metas namo. Atsistojome. Marius šyptelėjo – ta pačia šypsena, kuri kadaise reiškė „dar susitiksim“. Bet mes abu žinojome, kad tiltai lieka, o žmonės eina toliau.
Ši istorija primena, kad gyvenimas pilnas netikėtų susitikimų, kurie kviečia permąstyti praeitį. Jei patiko, dalinkitės su draugais!