„Kai pasiilgsi, tiesiog pažvelk į savo venas, tavo venose teka mano kraujas, aš visada su tavimi.“ Tėtis
Kiekvienas turi istoriją apie savo tėtį. Kai kam ji šviesi kaip šviežio duonos kvapas ryte. Kieno nors trapi, pusiau užmiršta, kur viskas pasakyta tarp eilučių. O kieno nors sunki, su gumbeliu krūtinėje ir fraze: „Jis negalėjo“. Bet visa tai apie vieną dalyką – apie tą vaikystės viltį, kad šalia yra žmogus, su kuriuo galima tiesiog būti.
Be baimės, be sąlygų, be įrodymų. Tas, kuris spinduliuoja saugumą.
Kai tėtis buvo, bet ne su jumis
Jis tarsi gyvena šalia, dirba, kažką taiso, kažką sako.
Bet tarp jūsų tarsi stiklas. Jis neklausia, ką jūs jaučiate. Neapkabina, kai baisu. Nežiūri į akis, nes gal ten taip pat skauda. Jūs mokotės tylėti. Priprantate būti stiprūs. Neverkti, neprašyti. Per anksti tampate suaugę. Per greitai suprantate, kad „pats“ nėra pasididžiavimas, o apsauga. Bet būtent per šią vienatvę jūs mokotės jausti kitus. Suprasti svetimą skausmą, būti dėmesingi, rūpestingi. Jūs tampate tuo žmogumi, kurio kadaise taip laukėte.
Kai tėtis išėjo
Staiga. Arba tyliai, ištirpdamas kituose namuose, miestuose, balsuose. Iš pradžių jūs laukėte skambučio, laiško, susitikimo. Vėliau nustojo. Vėliau susitaikė. O vieną kartą suprato: ne viskas, kas neįvyko, yra prarasta. Kartais išėjimas nėra pabaiga, o pradžia. Pradedate ieškoti atramos ne svetimame žmoguje, o savyje.
Mokykitės būti tuo, kuris neišduos, neišeis, neišnyks. Ir, keista, tai taip pat yra jo pėdsakas. Net per skausmą jis paliko jums jėgų išsilaikyti.
Kai tėtis buvo herojus
Jis nesakė „myliu“. Tiesiog atnešdavo obuolių, kai jūs liūdėjote.
Jis tylėjo, bet visada buvo šalia, kai reikėjo. Jis galėjo būti griežtas, bet jei jūs sirgote, jis neatsitraukdavo nuo lovos, kol temperatūra nenukrisdavo. Jis neskaitė psichologinių knygų, bet mokėjo laikyti už rankos taip, kad taptų ramiau.
Jis nepaaiškindavo žodžiais, kas yra parama, jis tiesiog buvo. Ir dabar, kai jums sunku, jūs prisimenate ne frazes, o veiksmus. Kaip jis stovėjo šalia, kai visi išėjo. Kaip tiesiog žiūrėjo į jus su tyliu supratimu: „Tu susitvarkysi“.
Ir tai viskas.
Kai tėčio visai nebuvo
Kartais nei vardo, nei veido. Tik tuštuma. Niekas nepaėmė už rankos, nesakė: „Aš didžiuojuosi tavimi“. Ir tada jūs augote tarsi su skyle viduje. Bandėte nusipelnyti meilės. Ieškojote žmonėse to, ko negavote. Bijojote būti nereikalingi. Bet tada staiga supratai: tu pats gali tapti tuo, kurio laukė. Tu moki mylėti giliau nei bet kas kitas. Supranti skausmą be žodžių. Ir jei tavo gyvenime vėliau atsiranda vaikai, tu jau tiksliai žinai, kaip svarbu būti šalia. Nes pernelyg gerai prisimeni, kaip tai yra, kai šalia nėra nieko.
Kai tėtis buvo šviesa
Yra ir tokių istorijų. Kur tėtis yra juokas, dviratis, laužo kvapas ir šokoladukas po pagalve. Kur jis mokė tikėti savimi, būti sąžiningu, nebijoti pasaulio. Jis buvo tas, kuris visada sakydavo: „Tu gali“. Ir jūs tikrai galėjote, nes tikėjote juo. Tokie tėčiai yra tylūs herojai. Jie nerašo garsių pranešimų, nesako gražių frazių. Bet jų buvimas jaučiamas visą gyvenimą – kaip laikotės žodžio, kaip klausotės žmonių, kaip mokate būti patikimi. Jei turėjote tokį tėtį, tai yra dovana. Net jei jo jau nėra. Jis gyvena jūsų charakteryje, jūsų juoke, jūsų meilėje.
Kai tėtis tapo tiesiog žmogumi
Kai kuriuo momentu jūs nustojate būti vaikas, kuris laukia.
Ir pradedate matyti. Jis nebuvo visagalis. Jis galėjo klysti, pykti, prarasti savitvardą. Kartais jis skaudindavo, bet ne todėl, kad norėjo, o todėl, kad nežinojo, kaip kitaip elgtis. Niekas jo nemokė būti tėvu. Ir kai tai supranti, viduje tampa ramiau. Nusistovi apmaudas, lieka supratimas. Atsiranda vietos atleidimui. Ir tada širdyje gimsta ta pati laisvė, kuri leidžia pasakyti:
„Aš turiu tėvą. Galbūt jis nėra idealus, bet jis yra mano“.
Tėtis nėra tiesiog žmogus iš vaikystės. Tai pamatas, ant kurio stovi, net jei jis buvo visiškai įtrūkęs. Tai šešėlis, šviesa, skausmas, parama, tuštuma ir meilė viskas viename. Ir galbūt būtent tai ir yra prasmė: net per netobulumą jis išmokė tave gyventi. Ir dabar tu žinai, kaip būti tuo, kuris yra šalia.