Po to diskas vėl pakilo aukštyn, apšviesdamas žemę šviesos spinduliais, ėmė dar greičiau suktis, pašokinėjo aukštyn ir žemyn, o po to vėl praskriejo virš siaubo apimtų žmonių galvų. Tuomet diskas vėl pakilo aukštyn. Šie manevrai truko 10 minučių, po to diskas pakilo aukštyn ir išnyko debesyse. Šis įvykis, istorijoje žinomas kaip „Fatimos stebuklas'', įvyko 70-ies tūkstančių liudininkų akivaizdoje, todėl yra labai gerai ištirtas. Apie jį parašyta ne viena knyga.
Analogiškas įvykis įvyko 1950-ųjų metų balandžio mėnesį Kasaličijaus kaimelyje (Sicilija), kur nežinoma būtybė mergaitei pranešė, kad balandžio 15 d. 14 valandą duos ženklą. Iš tikrųjų, tiksliai nurodytu laiku, matant tūkstančiui susirinkusių žmonių, iš dangaus pasirodė objektas, kurio dydis prilygo matomai Saulei. Diskas ėmė sukinėtis į vieną ir kitą puses, šviesti įvairiomis šviesomis, po to zigzagais priartėjo prie žemės ir šuoliais pakilo į dangų. Praėjus dar dviem su puse valandos šis reiškinys pasikartojo.
Vokiečių kalbą dėstantis Orandžo (Prancūzija) licėjaus profesorius, būdamas hipnozės būsenoje pranešė, kad po trijų dienų tarp 23 ir 24 valandų Sen Žilyje nusileis keletas NSO.
Norėdamas patikrinti šią informaciją Vokliuzo KOP bazės šventikas ir dar septyni liudininkai nurodytu laiku nuvyko į Šen Žilį. Jie iš tiesų pamatė didelį mėlyną rutulį ir šalia jo keturis mažesnius rutulius, kurie ėmė leistis žemyn. Tačiau liudininkai išsigando ir paskubėjo palikti šią vietą.
Visi šie įvykiai liudija, kad NSO, panašu, sugeba užmegzti ryšius su kai kuriais žmonėmis. Šių įvykių analizė leidžia daryti išvadą, kad tokiais atvejais nereikia bijoti bandymų užmegzti kontaktą, o atsiliepti į jį. Apie protingą NSO veiklą per daugelį metų pastebėjo ne vienas įvairiausio socialinio sluoksnio liudininkas įvairiausiuose pasaulio taškuose. Tai rodo, kad liudininkų pasakojimai yra patikimi, juo labiau, norint pripažinti protingą NSO veiklą, visiškai nebūtina kad absoliučiai visi panašaus pobūdžio pranešimai būtų patikimi. Tam visiškai pakanka kelių patikimų faktų. Vien tik tikslingi NSO manevrai aplink lėktuvus ir laivus, kuriuos ne kartą matė ekipažai ir keleiviai, jau įrodo, kad šių objektų veiksmai nėra stichiški ir netvarkingi. Kaip galima būtų įvertinti atvejus, kai buvo nurodyta tiksli vieta ir laikas, kada turi pasirodyti NSO, o po to tūkstančiai žmonių, susirinkusių nurodytoje vietoje nurodytu laiku, patys įsitikino šių pranašysčių teisingumu!
Visus šiuos faktus sunku paaiškinti kitaip, kaip pripažinimu to, jog už šių objektų veiksmų slepiasi kažkoks protas.
Protingi NSO veiksmai pripažįstami ir ne viename oficialiame ne vienos šalies dokumente. Dar 1947-ais metais JAV KOP materialinio techninio tiekimo vado generolo leitenanto Tvainingo pranešime buvo teigiama: „NSO sugebėjimas greitai pakilti, atlikti sudėtingus manevrus ir atitrūkti nuo naikintuvų leidžia daryti prielaidą, kad kai kurie objektai yra valdomi rankiniu, automatiniu ar net nuotoliniu būdu“.
JAV KOP Akademijos vadovėlyje „Įvadas į mokslą apie kosmosą", išleistame 1968-ais metais, irgi gana tiksliai nurodoma, jog NSO - tai materialūs objektai, kuriuose arba yra ekipažai, arba jie valdomi nuotoliniu būdu.
Žinomas amerikiečių NSO tyrinėtojas profesorius A.Hainekas 1978-ais metais Suvienytųjų nacijų organizacijos Specialiajame politiniame komitete pareiškė, kad NSO tyrimo duomenys rodo, jog šie objektai yra tam tikros proto formos, kuri kol kas mokslui nėra žinoma, pasireiškimas.
Analogišką nuomonę 1981-ais metais Taline vykusiame Tarptautiniame simpoziume, skirtame protingos gyvybės paieškoms Visatoje, pareiškė ir sovietų astronomas L.Gindilis, kuris pareiškė, kad kai kurie NSO bruožai leidžia teigti apie jų protingą prigimtį.
Gali būti, kad būtent skraidančių objektų protingos veiklos požymiai yra tas pagrindinis kriterijus, leidžiantis jį priskirti „tikriesiems" NSO. Antrasis kriterijus gali būti tam tikrų neįprastos savybių pasireiškimas. Jeigu nežinomas objektas skrenda paprasčiausia tiesia linija ar pavėjui, vargu ar jį galima priskirti NSO. Tačiau jeigu šis objektas atlieka kažkokius manevrus, pakimba ore, pikiruoja, lydi arba apskrenda aplink lėktuvus ar laivus bei reaguoja į jų veiksmus, tai, greičiausiai, yra „tikrasis" NSO - būtent tas, kuris mus ir turi dominti.
1998 m. lapkričio 29 d. apie 22:30 kelyje Nr. 10 , jungiančiame Kanados miestus Monrealį ir Serbruką, netikėtai kilo sąmyšis. Daugelis automobilių vairuotojų sustojo šalikelėje, norėdami geriau pažiūrėti į keistą švytėjimą danguje virš kelio, kur dideliame aukštyje švietė 15 tvarkingai išsidėsčiusių ugnelių. Dešimt jų lėtai judėjo ratu, o likusios penkios sudarė vidinį nejudantį apskritimą. Liudininkai teigia, kad šviesuliai buvo matomi beveik pusę valandos. Susidarė įspūdis, kad jie priklausė vienam didžiuliam objektui. Kai buvo palyginti atstumai tarp šviesulių ir paskaičiuotas numanomas NSO aukštis, netgi pačiais kukliausiais paskaičiavimais jo skersmuo turėjo būti daugiau nei kilometras.
Sutikite, gana sunku įsivaizduoti, kokių protinių ir fizinių sąnaudų pareikalavo tokios konstrukcijos sukūrimas, jeigu, žinoma, tai tikrai buvo dirbtinis objektas.
Pakalbėkime apie NSO tyrimų istoriją, kurioje dažniausiai išskiriami du periodai. Pirmasis periodas - 1947-1969 metai. Šiame periode NSO tyrė amerikiečių karinės oro pajėgos, vykdydamos projektus įvairiais kodiniais pavadinimais. Antrasis periodas - nuo 1970 metų iki dabarties. Oficialiai visi tyrimai yra nutraukti, tačiau juos ir toliau vykdo JAV (Pentagonas, CŽV) bei Rusija. Apie viską iš eilės.
1947 m. liepos 3 -7 dienos: JAV KOP aptiko nežinomą objektą, patyrusį avariją Naujosios Meksikos valstijoje.
Liepos 8-10 dienos: JAV KOP materialinio techninio tiekimo vadas generolas leitenantas Tvainingas skubiai išskrido į Naująją Meksiką.
Liepos 15 d.: KOP vadovybė kreipėsi į FTB direktorių Huverį, prašydama padėti rinkti duomenis apie „skraidančius diskus“. Huveris sutiko padėti su sąlyga, kad FTB galės susipažinti su užgrobtų objektų bylomis.
Liepos pabaiga: į visus FTB skyrius buvo išsiųsta direktyva, nurodanti tirti visus NSO aptikimo atvejus ir rezultatus perduoti KOP.
Rugsėjo 19 d.: ištyrus aptiktą diską buvo padaryta išvada, kad jis yra nežemiškos kilmės.
Rugsėjo 23 d.: generolas Tvainingas KOP štabo viršininkui įtaikė slaptą ataskaitą, kurioje nurodė, kad šių objektų sugebėjimas išvystyti didelį greitį, manevruoti ir atsiplėšti nuo persekiojimo leidžia manyti, kad objektai valdomi rankiniu arba nuotoliniu būdu. Ataskaitos pabaigoje buvo pasiūlyta pradėti slaptą NSO tyrimą, panaudojant armijos turimus duomenis.
Rugsėjo 24 d.: JAV prezidentas Trumenas nurodė organizuoti visiškai slaptą NSO problemų tyrimą pavadinimu „Operacija Majestic -12“. Šį tyrimą turėjo atlikti grupė, sudaryta iš žvalgybos vadovybės ir garsių mokslininkų, kuriai vadovavo pirmasis CŽV direktorius admirolas Hilenkoteris ir vienas iš „Manheteno projekto" vadovų daktaras Bušas.
1947-ųjų metų gruodis: JAV gynybos ministras Forestolas nurodė KOP organizuoti NSO tyrimą. Šį darbą kodiniu pavadinimu „Projektas Ženklas“ turėjo atlikti Rait Patersono KOP bazės mokslinio techninio centro karininkų grupė.
1948-ųjų metų liepa: grupė pateikė slaptą ataskaitą štabo viršininkui generolui Vandenbergui, kurioje padaryta išvada, kad NSO negali būti slaptu SSRS ginklu ir, greičiausiai, yra nežemiškos kilmės. Tačiau Pentagono vadovybė nusprendė nuslėpti šios ataskaitos rezultatus ir NSO tyrimui sukūrė kitą KOP karininkų grupę, pavadintą „Projektas Nepasitenkinimas".
1949-ieji metai: grupė „Projektas Nepasitenkinimas" padarė išvadą, kad NSO nekelia grėsmės JAV saugumui, todėl jų tyrimas gali būti atliekamas žemesniu lygiu.
1952-ųjų metų rugpjūtis: NSO pasirodymų virš Vašingtono serija pakeitė JAV požiūrį į šiuos objektus. Įvairaus dydžio NSO grupės pasirodydavo virš šalies sostinės ir po keletą valandų virš jos skraidydavo. Šie skrydžiai sukėlė nerimą JAV kariniuose sluoksniuose, padarius prielaidą, kad tai gali sukelti pavojų nacionaliniam saugumui.
1952-ieji metai: CŽV direktorius Bedelas Smitas pareiškė, kad nuo 1947-ųjų metų buvo gauta apie 2000 oficialių pranešimų apie pastebėtus NSO, iš kurių 20% nebuvo galima paaiškinti. CŽV mokslinės žvalgybos skyrius parengė slaptą memorandumą apie „skraidančiųjų lėkščių problemas". Buvo nurodyta, jog žvalgyba turi išsiaiškinti:
- šiuolaikinį SSRS žinių apie NSO lygi;
- SSRS ketinimus ir realias galimybes panaudoti šį fenomeną, siekiant JAV padaryti žalą;
- tylėjimo apie skraidančias lėkštes sovietų spaudoje priežastis;
- ištirti galimybę panaudoti NSO psichologiniame kare JAV interesams.
1953-ieji metai: KOP nusprendė vėl pradėti rinkti informaciją apie NSO pagal naują projektą „Mėlynoji knyga". Tačiau šios grupės sudėtis rodo, kad jie negalėjo užsiimti nei rimtais tyrimais, nei elementariai patikrinti gaunamą informaciją. Pentagonas slapta nurodė Betelo vardo Taikomųjų mokslų institutui atlikti išsamią 1947-1952 metų visų pranešimų apie NSO analizę.
1953-iųjų metų sausis: CŽV Vašingtone įsteigė H.Robertsono komisiją, kurioje buvo keturi mokslininkai, susiję su karine pramone.
1977-ieji metai: šios komisijos posėdžių protokolai ir galutinė ataskaita buvo išslaptinti. Tapo aišku, kad komisijos posėdžiuose dalyvavo CŽV direktorius Alenas Dalesas. Galutinėje ataskaitoje buvo nurodoma, kad NSO nekelia pavojaus JAV, o vienintelis jų egzistavimo paaiškinimas gali būti nežemiška kilmė. Remiantis šia ataskaita buvo rekomenduojama neleisti civiliams susipažinti su slapta informacija, susijusia su NSO visais būdais nuo visuomenės slėpti jų egzistavimo realumą.
Daugiau ...
NSO įsiveržimų kronika (II dalis)
Analogiškas įvykis įvyko 1950-ųjų metų balandžio mėnesį Kasaličijaus kaimelyje (Sicilija), kur nežinoma būtybė mergaitei pranešė, kad balandžio 15 d. 14 valandą duos ženklą. Iš tikrųjų, tiksliai nurodytu laiku, matant tūkstančiui susirinkusių žmonių, iš dangaus pasirodė objektas, kurio dydis prilygo matomai Saulei. Diskas ėmė sukinėtis į vieną ir kitą puses, šviesti įvairiomis šviesomis, po to zigzagais priartėjo prie žemės ir šuoliais pakilo į dangų. Praėjus dar dviem su puse valandos šis reiškinys pasikartojo.
 |
Norėdamas patikrinti šią informaciją Vokliuzo KOP bazės šventikas ir dar septyni liudininkai nurodytu laiku nuvyko į Šen Žilį. Jie iš tiesų pamatė didelį mėlyną rutulį ir šalia jo keturis mažesnius rutulius, kurie ėmė leistis žemyn. Tačiau liudininkai išsigando ir paskubėjo palikti šią vietą.
Visi šie įvykiai liudija, kad NSO, panašu, sugeba užmegzti ryšius su kai kuriais žmonėmis. Šių įvykių analizė leidžia daryti išvadą, kad tokiais atvejais nereikia bijoti bandymų užmegzti kontaktą, o atsiliepti į jį. Apie protingą NSO veiklą per daugelį metų pastebėjo ne vienas įvairiausio socialinio sluoksnio liudininkas įvairiausiuose pasaulio taškuose. Tai rodo, kad liudininkų pasakojimai yra patikimi, juo labiau, norint pripažinti protingą NSO veiklą, visiškai nebūtina kad absoliučiai visi panašaus pobūdžio pranešimai būtų patikimi. Tam visiškai pakanka kelių patikimų faktų. Vien tik tikslingi NSO manevrai aplink lėktuvus ir laivus, kuriuos ne kartą matė ekipažai ir keleiviai, jau įrodo, kad šių objektų veiksmai nėra stichiški ir netvarkingi. Kaip galima būtų įvertinti atvejus, kai buvo nurodyta tiksli vieta ir laikas, kada turi pasirodyti NSO, o po to tūkstančiai žmonių, susirinkusių nurodytoje vietoje nurodytu laiku, patys įsitikino šių pranašysčių teisingumu!
Visus šiuos faktus sunku paaiškinti kitaip, kaip pripažinimu to, jog už šių objektų veiksmų slepiasi kažkoks protas.
Protingi NSO veiksmai pripažįstami ir ne viename oficialiame ne vienos šalies dokumente. Dar 1947-ais metais JAV KOP materialinio techninio tiekimo vado generolo leitenanto Tvainingo pranešime buvo teigiama: „NSO sugebėjimas greitai pakilti, atlikti sudėtingus manevrus ir atitrūkti nuo naikintuvų leidžia daryti prielaidą, kad kai kurie objektai yra valdomi rankiniu, automatiniu ar net nuotoliniu būdu“.
JAV KOP Akademijos vadovėlyje „Įvadas į mokslą apie kosmosą", išleistame 1968-ais metais, irgi gana tiksliai nurodoma, jog NSO - tai materialūs objektai, kuriuose arba yra ekipažai, arba jie valdomi nuotoliniu būdu.
Žinomas amerikiečių NSO tyrinėtojas profesorius A.Hainekas 1978-ais metais Suvienytųjų nacijų organizacijos Specialiajame politiniame komitete pareiškė, kad NSO tyrimo duomenys rodo, jog šie objektai yra tam tikros proto formos, kuri kol kas mokslui nėra žinoma, pasireiškimas.
Analogišką nuomonę 1981-ais metais Taline vykusiame Tarptautiniame simpoziume, skirtame protingos gyvybės paieškoms Visatoje, pareiškė ir sovietų astronomas L.Gindilis, kuris pareiškė, kad kai kurie NSO bruožai leidžia teigti apie jų protingą prigimtį.
Gali būti, kad būtent skraidančių objektų protingos veiklos požymiai yra tas pagrindinis kriterijus, leidžiantis jį priskirti „tikriesiems" NSO. Antrasis kriterijus gali būti tam tikrų neįprastos savybių pasireiškimas. Jeigu nežinomas objektas skrenda paprasčiausia tiesia linija ar pavėjui, vargu ar jį galima priskirti NSO. Tačiau jeigu šis objektas atlieka kažkokius manevrus, pakimba ore, pikiruoja, lydi arba apskrenda aplink lėktuvus ar laivus bei reaguoja į jų veiksmus, tai, greičiausiai, yra „tikrasis" NSO - būtent tas, kuris mus ir turi dominti.
1998 m. lapkričio 29 d. apie 22:30 kelyje Nr. 10 , jungiančiame Kanados miestus Monrealį ir Serbruką, netikėtai kilo sąmyšis. Daugelis automobilių vairuotojų sustojo šalikelėje, norėdami geriau pažiūrėti į keistą švytėjimą danguje virš kelio, kur dideliame aukštyje švietė 15 tvarkingai išsidėsčiusių ugnelių. Dešimt jų lėtai judėjo ratu, o likusios penkios sudarė vidinį nejudantį apskritimą. Liudininkai teigia, kad šviesuliai buvo matomi beveik pusę valandos. Susidarė įspūdis, kad jie priklausė vienam didžiuliam objektui. Kai buvo palyginti atstumai tarp šviesulių ir paskaičiuotas numanomas NSO aukštis, netgi pačiais kukliausiais paskaičiavimais jo skersmuo turėjo būti daugiau nei kilometras.
Sutikite, gana sunku įsivaizduoti, kokių protinių ir fizinių sąnaudų pareikalavo tokios konstrukcijos sukūrimas, jeigu, žinoma, tai tikrai buvo dirbtinis objektas.
Pakalbėkime apie NSO tyrimų istoriją, kurioje dažniausiai išskiriami du periodai. Pirmasis periodas - 1947-1969 metai. Šiame periode NSO tyrė amerikiečių karinės oro pajėgos, vykdydamos projektus įvairiais kodiniais pavadinimais. Antrasis periodas - nuo 1970 metų iki dabarties. Oficialiai visi tyrimai yra nutraukti, tačiau juos ir toliau vykdo JAV (Pentagonas, CŽV) bei Rusija. Apie viską iš eilės.
1947 m. liepos 3 -7 dienos: JAV KOP aptiko nežinomą objektą, patyrusį avariją Naujosios Meksikos valstijoje.
Liepos 8-10 dienos: JAV KOP materialinio techninio tiekimo vadas generolas leitenantas Tvainingas skubiai išskrido į Naująją Meksiką.
Liepos 15 d.: KOP vadovybė kreipėsi į FTB direktorių Huverį, prašydama padėti rinkti duomenis apie „skraidančius diskus“. Huveris sutiko padėti su sąlyga, kad FTB galės susipažinti su užgrobtų objektų bylomis.
Liepos pabaiga: į visus FTB skyrius buvo išsiųsta direktyva, nurodanti tirti visus NSO aptikimo atvejus ir rezultatus perduoti KOP.
Rugsėjo 19 d.: ištyrus aptiktą diską buvo padaryta išvada, kad jis yra nežemiškos kilmės.
Rugsėjo 23 d.: generolas Tvainingas KOP štabo viršininkui įtaikė slaptą ataskaitą, kurioje nurodė, kad šių objektų sugebėjimas išvystyti didelį greitį, manevruoti ir atsiplėšti nuo persekiojimo leidžia manyti, kad objektai valdomi rankiniu arba nuotoliniu būdu. Ataskaitos pabaigoje buvo pasiūlyta pradėti slaptą NSO tyrimą, panaudojant armijos turimus duomenis.
 |
1947-ųjų metų gruodis: JAV gynybos ministras Forestolas nurodė KOP organizuoti NSO tyrimą. Šį darbą kodiniu pavadinimu „Projektas Ženklas“ turėjo atlikti Rait Patersono KOP bazės mokslinio techninio centro karininkų grupė.
1948-ųjų metų liepa: grupė pateikė slaptą ataskaitą štabo viršininkui generolui Vandenbergui, kurioje padaryta išvada, kad NSO negali būti slaptu SSRS ginklu ir, greičiausiai, yra nežemiškos kilmės. Tačiau Pentagono vadovybė nusprendė nuslėpti šios ataskaitos rezultatus ir NSO tyrimui sukūrė kitą KOP karininkų grupę, pavadintą „Projektas Nepasitenkinimas".
1949-ieji metai: grupė „Projektas Nepasitenkinimas" padarė išvadą, kad NSO nekelia grėsmės JAV saugumui, todėl jų tyrimas gali būti atliekamas žemesniu lygiu.
1952-ųjų metų rugpjūtis: NSO pasirodymų virš Vašingtono serija pakeitė JAV požiūrį į šiuos objektus. Įvairaus dydžio NSO grupės pasirodydavo virš šalies sostinės ir po keletą valandų virš jos skraidydavo. Šie skrydžiai sukėlė nerimą JAV kariniuose sluoksniuose, padarius prielaidą, kad tai gali sukelti pavojų nacionaliniam saugumui.
1952-ieji metai: CŽV direktorius Bedelas Smitas pareiškė, kad nuo 1947-ųjų metų buvo gauta apie 2000 oficialių pranešimų apie pastebėtus NSO, iš kurių 20% nebuvo galima paaiškinti. CŽV mokslinės žvalgybos skyrius parengė slaptą memorandumą apie „skraidančiųjų lėkščių problemas". Buvo nurodyta, jog žvalgyba turi išsiaiškinti:
- šiuolaikinį SSRS žinių apie NSO lygi;
- SSRS ketinimus ir realias galimybes panaudoti šį fenomeną, siekiant JAV padaryti žalą;
- tylėjimo apie skraidančias lėkštes sovietų spaudoje priežastis;
- ištirti galimybę panaudoti NSO psichologiniame kare JAV interesams.
1953-ieji metai: KOP nusprendė vėl pradėti rinkti informaciją apie NSO pagal naują projektą „Mėlynoji knyga". Tačiau šios grupės sudėtis rodo, kad jie negalėjo užsiimti nei rimtais tyrimais, nei elementariai patikrinti gaunamą informaciją. Pentagonas slapta nurodė Betelo vardo Taikomųjų mokslų institutui atlikti išsamią 1947-1952 metų visų pranešimų apie NSO analizę.
1953-iųjų metų sausis: CŽV Vašingtone įsteigė H.Robertsono komisiją, kurioje buvo keturi mokslininkai, susiję su karine pramone.
1977-ieji metai: šios komisijos posėdžių protokolai ir galutinė ataskaita buvo išslaptinti. Tapo aišku, kad komisijos posėdžiuose dalyvavo CŽV direktorius Alenas Dalesas. Galutinėje ataskaitoje buvo nurodoma, kad NSO nekelia pavojaus JAV, o vienintelis jų egzistavimo paaiškinimas gali būti nežemiška kilmė. Remiantis šia ataskaita buvo rekomenduojama neleisti civiliams susipažinti su slapta informacija, susijusia su NSO visais būdais nuo visuomenės slėpti jų egzistavimo realumą.
Daugiau ...
NSO įsiveržimų kronika (II dalis)
