Ši daržovė kitaip dar vadinama žiemos uoga, nes gali būti laikoma iki pavasario. Moliūgo vaistingoji medžiaga yra ne ilgiau kaip 2 metus laikytos sėklelės bei minkštimas. Moliūgo sėklelėse yra eterinių aliejų, fitosterolio (antisklerozinės medžiagos), fitino, salicilo rūgšties. O moliūgo minkštimas turi fosforo ir silicio rūgščių, kalcio, kalio, magnio, geležies druskų bei cukraus, karotino, vitaminų C, B1, B2, E ir nikotino rūgšties.
Moliūgas - šlapimo skyrimąsi stimuliuojanti priemonė. Jo minkštimas turi švelnios ląstelienos ir pektinų, o tai daro šią kultūrą vertingu dietiniu produktu sergant virškinamojo trakto ligomis. Pektinai suriša ir padeda pašalinti iš organizmo bakterijas, jų toksinus ir kitas žalingas medžiagas - sunkiuosius metalus, šviną ir gyvsidabrį, druskas bei radioaktyviuosius elementus.
Moliūgo pektinai apsaugo virškinamojo trakto gleivinę nuo dirginančio, sunkaus ir aštraus maisto poveikio, skatina greitesnį žaizdų užgijimą.
Virtas ir trintas moliūgo minkštimas tinka sergančio opalige ligonio maitinimui praėjus vos dviem savaitėms po ligos paūmėjimo. Žalias pertrintas moliūgas stimuliuoja tulžies skyrimąsi ir gerina žarnyno peristaltiką.
Norint numesti svorio, iškrovos dienomis galima suvalgyti iki 1,5 kg virto arba kepto moliūgo - per penkis kartus.
Moliūgu gydoma egzema ir nudegimai: trinto moliūgo košelės dedama ant pažeistų vietų. Plonus vaisiaus griežinėlius naudinga dėti ant vočių, kad būtų pagreitintas jų subrendimas. Sergant prostatitu rekomenduojama gerti šiltą grūstų moliūgo sėklų nuovirą. Valgant džiovintų moliūgo sėklų galima greičiau atsikratyti inkštirų.
Nuo kirmėlių 3 - 4 metų vaikams skiriama 75 g moliūgo sėklų, 5 - 6 metų - 100 g, o daugiau kaip 10 metų vaikams 150 - 200 g moliūgo sėklų vienkartinė dozė.
