Kartais man atrodo, kad turiu ne vyrą, o repetitorių, per kurį kalba mano uošvė. Mane tai baisiai įsiutina.
Čia lyg ir viskas aptarta, sutarta, priimtas sprendimas, tada ateina vyro labai gerbiama mama, išsako savo tvirtą nuomonę kokiu nors klausimu, ir vyras tuoj pat, akimirksniu tiesiog, pakeičia nuomonę.
Per trejus santuokos metus man nė karto nepavyko priversti vyro bent kartą apginti savo nuomonę prieš uošvę. Su manimi jis gali ramiai kalbėti, ginčytis ir kažką įrodinėti, bet vos tik pamato savo motiną, taip viskas, iškart visos jo paties mintys kažkur nukeliauja. Jei pasisakė uošvė, vyras laikysis jos pusės. O ji pasisako bet kokia proga, ypač kai ta proga nesusijusi su ja.
Pernai pirkdama butą vos neišsiskyrė. Neturėjome pinigų išsibarstyti, todėl pasirinkimas buvo labai kuklus, bet be paskolos. Stengėmės rasti palankiausią variantą. Jau buvome apsisprendę dėl varianto, nes mano uošvė tarė savo žodį.
- Pasirinkome prastą rajoną. Ten vien nauji pastatai, visur aplinkui remontas, jokios infrastruktūros, ir net vienkiemis.
Ji dar nespėjo pabaigti, o mano vyras, kuris pats ir sakė, kad ieškome tik naujų pastatų, jau stovi ir kikena, sako, taip, mama teisi. Tuoj ir rajonas ne tas, ir butas jam nepatinka, ir kur vaikai eis į darželį ir į mokyklą, ir kaip į darbą, ne, žiūrėsim kitą variantą.
Mes dėl pirmojo varianto pasirinkimo grasinome beveik pusę metų, o dabar su visais naujais indėliais turėsime viską peržiūrėti iš naujo. O kokia garantija, kad mamai patiks mūsų naujasis variantas? Aš net prisiekinėjau jai. Vyras porą kartų pakraupo, aš savaitei apsistojau pas tėvus. Sakau jums, vos neišsiskyrėme.
Taigi uošvė galų gale vis dėlto ir baigė - pradėjo aktyviai dalyvauti paieškos procese, pradėjo nuolaidžiauti variantams rajone, kuriuos prieš tai pati ir peikė.
- Na, taip, aš taip ir sakiau, bet paskui pažiūrėjau, pasiteiravau, ten gyvena draugės dukra su vyru, sako, gera kaimynystė. Yra du vaikų darželiai, po trejų metų bus statoma mokykla. Taigi galite drąsiai jį imti.
Tuo metu man buvo isterija. Nes buvo sugaišta daug laiko, visi ginčijosi, praleistas palankus buto variantas, o dabar "galite drąsiai imti". Žinoma, mano vyras tuoj pat persiavė batus atgal, o aš norėjau jam ant galvos sudaužyti visus namuose esančius indus.
Šią akimirką apibūdinau kaip iškalbingiausią, bet iš tikrųjų mes neturime nei tapetų pasirinkimo, nei atostogų vietos, nei savaitgalio planų - niekas neapsieina be jo mamos nuomonės ir vėlesnių diskusijų šia tema.
Kiekvieną kartą, kai atkreipiu jo dėmesį, kad tai ne jo, o mamos nuomonė, jis baisiai įsižeidžia.
Jis sako, kad mamos žodžiai tik priverčia jį pažvelgti į situaciją iš kitos pusės, o tai, kad jis su jais sutinka, - atsitiktinumas, ir apskritai mama nepataria nesąmonių.
O darbe mano vyras užima aukštas pareigas, kur reikalaujama ginti savo požiūrį, būti griežtam. Taip, ir namuose jis nėra bevardis, visada pasisako. Bet štai mamos nuomonė jam viskas. Iškart skuba pasiduoti.
Nesuprantu, kaip su tuo kovoti. Ar turėčiau uždrausti jam kalbėtis su mama? Uždrausti jo uošvei kalbėtis su juo? Tai juokinga. Bet kasmet vis sunkiau su tuo susitaikyti. Atrodo, kad gyvenu ne su vyru, o su uošve, ir dar jos teritorijoje ir jos sąskaita, nes ji gali taip nepelnytai kištis į mano gyvenimą.
