Mano tėvai visada sunkiai dirbo. Kiek save prisimenu, nuo mažens kartu su manimi sėdėjo mano penkeriais metais vyresnė sesuo. Tėvai anksti ryte išvažiuodavo į gamyklą, o Valerija atsikeldavo, pažadindavo mane, mes pusryčiaudavome ir eidavome į mokyklą.
Tada grįždavome kartu, sutvarkydavome ir gamindavome vakarienę man ir mano tėvams. Taip tęsėsi visą likusį mūsų gyvenimą. Sulaukusi devyniolikos metų Valerija ištekėjo ir paliko tėvus.
Aš tada buvau paauglė, bet visi namų ruošos darbai teko man, nes tėtis ir mama nuolat būdavo darbe. Žinoma, supratau, kad jie viską darė dėl šeimos, kad mums nieko nereikėtų ir panašiai.
Bet vis tiek buvo gėda, kad mano bendraamžiai bėgioja po kiemą, žaidžia, eina į diskotekas, o aš verdu barščius ir lyginu skalbinius iki vėlaus vakaro.
Tėvus palikau, kai pradėjau susitikinėti su būsimu vyru. Ir man tai buvo tiesiog neįtikėtinas palengvėjimas. Su vyru buities darbus pasidalijome per pusę. Ir aš tiesiog atsipalaidavau.
Žinoma, kai po kelerių metų susilaukėme vaikų, viskas pasikeitė. Galima sakyti, kad tapo dar sunkiau nei tada, kai buvau paauglė ir gyvenau su tėvais. Jie bent jau atnešdavo į namus pinigų. O čia turi du mažus vaikus, kurie atima visą tavo energiją, pinigus ir laiką.
Ypač pinigų. Mano vyras dabar dirbo vienas, ir pasidarė daug sunkiau. Laukiau akimirkos, kai vaikai paaugs ir aš galėsiu juos vesti į darželį. Tada ir aš galėčiau eiti į darbą. Nes nebuvo kam jais pasirūpinti, tik man. Mano tėvai dirbo, o vyro mama, nors jau buvo pensininkė, gyveno kitame mieste, labai toli nuo mūsų.
Žinoma, tikėjausi, kad kai tėtis ir mama išeis į pensiją, jie padės man prižiūrėti anūkus. Be to, tuo metu mano sesuo su vyru ir sūnumi taip pat išsikraustė, tad paaiškėjo, kad su tėvais likau tik aš. Net kelis kartus apie tai kalbėjausi su mama, ir ji, atrodo, neprieštaravo mums padėti.
Galiausiai atėjo ta akimirka. Mano tėvai išėjo į pensiją tuo pačiu metu, ta proga net surengėme nedidelę šventę. Paklausiau mamos:
- Ar esi pasirengusi nuo rytojaus atsiduoti anūkams?
Ji nusijuokė ir atsakė: "Ne, tai ne:
- Dukra, nevažiuok taip su arkliais. Mes su tėčiu jau seniai nebuvome atostogavę ir norime šiek tiek pailsėti.
Neprieštaravau ir nusprendžiau kurį laiką jų neliesti. Tėtis ir mama išvyko atostogauti dviem savaitėms į Anapą. Tada jie pradėjo remontuoti namą, o paskui kažką suorganizavo sodyboje. Paskui jie nusprendė, kad po visų šių darbų reikia pailsėti.
Galiausiai praėjo keturi mėnesiai po to, kai tėvai išėjo į pensiją. Nusprendžiau, kad jie pakankamai pailsėjo, ir atvažiavau pas juos pasikalbėti su mama.
- Mama, ar pameni, kad kartą kalbėjomės apie tai, jog tu ir tėtis padėsite man su anūkais? - paklausiau.
Tą akimirką tėvai pažvelgė į mane taip, tarsi matytų mane pirmą kartą.
- Na, mes su tėčiu neprieštaraujame kartais juos pasiimti porai valandų savaitgalį, - išsisukinėdama pasakė ji.
- Maniau, kad pasiimsi juos iš darželio ir būsi su jais iki vakaro, - pasakiau. - Bent tris ar keturis kartus per savaitę.
- O, tai nepadės, - pasakė mama. - Mes su tėčiu užsirašėme į šokių pamokas. Ji vyksta tris kartus per savaitę.
- Kokių šokių?! - Nesupratau.
- Visuomeniniai šokiai, - atsakė mama.
Tada dar kelis kartus bandžiau kalbėtis su ja ir tėčiu, bet kiekvieną kartą jie turėjo kokį nors pasiteisinimą. Ir į šokius jie eina, ir pasivaikščioti kartu eina, ir į kaimą važiuoja. Ir jiems nerūpi jų anūkai!
Ir tai mane labai įžeidžia. Visą vaikystę praleidau atlikdama namų ruošos darbus, o jie dirbo savo darbus. Nors, tiesą sakant, neprivalėjo to daryti.
O dabar, kai man prireikia jų pagalbos, jie sugalvoja milijoną darbų, kad tik nereikėtų sėdėti su anūkais ar kaip nors man padėti.
