Yra kaltinimai, kurie nesibaigia su žmogaus mirtimi. Yra namai, kurie nugriauti, bet vis dar stovi teismų bylose. Ir yra klausimas, kurio didžioji spauda nemėgsta užduoti garsiai: kiek toli siekia valstybės pareiga saugoti vaiką, kai kaltinamasis – ne sargas, o žmogus iš pačios viršūnės.
2022 metų rudenį Belfasto Aukščiausiajam teismui pateiktas civilinis ieškinys. Jame Artūras Smitas, buvęs „Kincora“ berniukų namų auklėtinis, atsisakė slėpti vardą ir tvirtina, kad septintojo dešimtmečio pabaigoje, būdamas vienuolikos, du kartus patyrė seksualinę prievartą iš lordo Louiso Mountbatteno – karaliaus Karolio III prosenelio ir ilgamečio patarėjo. Tai ne baudžiamoji byla prieš velionį. Tai byla prieš valstybės įstaigas, kurios, pasak ieškovo, privalėjo jį saugoti ir to nepadarė.
Viena pusė sako: tai seniai paneigta. Kita – kad paneigimas buvo per siauras, o dokumentai vis dar užrakinti dešimtmečiams. Tarp šių dviejų linijų ir telpa tai, ką skaitytojas turi matyti pats.
Kas buvo Mountbattenas ir kodėl jo vardas vis grįžta
Louisas Mountbattenas – Indijos vicekaralius, laivyno admirolas, karalienės Elžbietos II vyro Filipo dėdė, Karolio mokytojas ir patarėjas. Karališkuose sluoksniuose jį vadino „dėde Dikiu“. 1979 metų rugpjūtį Airijos respublikonų armija susprogdino jo valtį Mullaghmore, Slaigo grafystėje. Žuvo jis pats, anūkas, laivo vaikinas ir senyva moteris.
Po mirties liko ne tik valstybinės laidotuvės. Likos ir senos kalbos. 1944 metų JAV federalinės policijos byloje, paviešintoje vėliau, yra informatoriaus pastaba: Mountbattenas – homoseksualus vyras, turintis „polinkį į jaunus berniukus“. Tai ne teismo nuosprendis. Tai žvalgybos užrašas. Istorikas Andrew Lownie knygoje „The Mountbattens“ (2019) citavo ir buvusį vairuotoją Normaną Nieldą, ir du vyrus, kurie tvirtino 1977 metų vasarą buvę nuvežti iš Belfasto į Mullaghmore.
„Tai pirmas kartas, kai kas nors išdrįso kaltinimus lordui Mountbattenui įnešti į teismą. Sprendimas nebuvo lengvas.“
— Kevinas Wintersas, Artūro Smito advokatas, 2022 m. spalį
Smito byla nukreipta ne į karališkuosius rūmus. Atsakovai – Šiaurės Airijos Sveikatos departamentas, valstybės sekretorius, policija, Belfasto sveikatos ir socialinės globos fondas ir verslo paslaugų įstaiga. Ieškinio esmė: neatsargumas, rūpestingumo pareigos pažeidimas, piktnaudžiavimas tarnyba, smurtas. Kitaip tariant – valstybė esą žinojo arba privalėjo žinoti, o vaikas liko be apsaugos.
Ką tikrai žinome apie „Kincora“
„Kincora Boys’ Home“ Rytų Belfaste veikė 1958–1980 metais. Ten gyveno paaugliai, kuriems namuose nebuvo saugu. 1981 metais trys namų darbuotojai – Williamas McGrathas, Josephas Mainsas ir Raymondas Semple’as – nuteisti už seksualinę prievartą prieš globotinius. McGrathas buvo ir lojalistų grupuotės „Tara“ veikėjas. Bent 29–39 berniukai, priklausomai nuo skaičiavimo, pripažinti nukentėjusiais.
2017 metų sausį Šiaurės Airijos Istorinės institucinės prievartos tyrimas (HIA), kuriam vadovavo teisėjas seras Anthony Hartas, paskelbė: prievarta vyko, valstybė vaikus paliko, bet „nėra patikimų įrodymų“, kad namuose veikė žymių asmenų tinklas arba kad žvalgyba namus naudojo kaip spąstus šantažui. Tyrimo pirmininkas atmetė versiją, kad „Kincora“ buvusi „medaus puodynė“ įtakingiems vyrams.
Čia ir prasideda plyšys, kurio didžioji spauda dažnai nebepapildo. Kritikai sako: Hartas neturėjo visų Londono žvalgybos bylų; dalis dokumentų sunaikinta; kita dalis, pasak airių žurnalistų, užrakinta iki 2065 ar 2085 metų. 2025 metų gegužę žurnalistas Chrisas Moore’as knygoje „Kincora: Britain’s Shame“ teigė kalbėjęs su trimis vyrais, kurie tvirtina buvę vežami į Mountbatteno valdas Classiebawn pilyje. Tų pačių metų balandį Šiaurės Airijos policijos ombudsmenė Marie Anderson pripažino, kad skundai dėl policijos neveiklumo „Kincora“ byloje – „pagrįsti ir teisėti“.
2026 metų balandį kitas, anoniminis, „Kincora“ auklėtinis Belfasto teisme priėmė šešiaženklę kompensaciją. Valstybė kaltės nepripažino. Pinigai sumokėti. Tai įprastas britų būdas baigti senas vaikų namų bylas: atlyginti, bet neįvardyti visos grandinės.
Ką sako Smitas ir ko teismas dar neišsprendė
Smitas gyvena Australijoje. Jis sako, kad 1977 metais, jau būdamas „Kincora“ namuose, du kartus patyrė prievartą iš vyro, kurio tapatybę supratęs tik po dvejų metų – iš televizijos pranešimų apie Mountbatteno žūtį. Advokatas Wintersas pabrėžė: daugelis nukentėjusiųjų lieka be vardų. Smitas vardą atskleidė iš pykčio dėl to, ką vadina „sisteminiu valstybės slėpimu“.
Svarbu sakyti aiškiai: velionis negali gintis teisme. Civilinis ieškinys prieš įstaigas nereiškia, kad karališkoji šeima pripažinta kalta. Tai reiškia, kad vienas žmogus sutiko stovėti viešai ir kad byla pajudėjo iš laikraščių į teismo salę. Iki šiol viešai nėra žinoma, jog Smito byla būtų pasibaigusi nuosprendžiu, įrodančiu Mountbatteno kaltę. Yra kaltinimas, yra valstybės atsakomybės byla, yra knygos ir liudytojai, kurių tapatybės dalis vis dar slepiama.
Savilas, Epšteinas ir „kokia tikimybė“ klausimas
Čia originalus tekstas, kuriuo remiamasi, žengia toliau už teismo. Jis klausia: kokia tikimybė, kad Karolis ir jo brolis Andrius abu turėjo artimus ryšius su dviem garsiausiais savo kartos seksualiniais nusikaltėliais – Džimiu Savilu ir Džefriu Epšteinu – o Karolio mokytojas dar ir pats apkaltintas prievarta prieš berniukus?
Faktai, kurių neneigia ir rūmai, yra siauresni.
Savilas dešimtmečius vedė televiziją, rinko pinigus ligoninėms, buvo kviečiamas į rūmus. Po mirties 2011 metais išaiškėjo šimtai nukentėjusiųjų. Karolis su juo susirašinėjo, kvietė patarinėti. Tai dokumentuoti ryšiai. Teismas nėra įrodęs, kad Savilas „tiekė vaikus“ pačiam Karoliui. Yra įrodyta, kad Savilas turėjo duris ten, kur paprastam žmogui durų nėra, ir kad BBC, ligoninės bei policija pernelyg ilgai žiūrėjo pro pirštus.
Epšteinas – nuteistas už nusikaltimus nepilnametėms, 2019 metais rastas negyvas kameroje. Princas Andrius su juo fotografavosi, skraidė, 2022 metais civilinėje byloje su Virginia Giuffre susitarė dėl milijoninės išmokos, kaltės nepripažindamas. 2025–2026 metais JAV paskelbė milijonus Epšteino bylos lapų. Lietuvoje Generalinė prokuratūra 2026 metų vasarį pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimos prekybos žmonėmis, nes dokumentuose minimos ir lietuvės. Buvęs premjeras Gordonas Brownas ragino britų policiją peržiūrėti skrydžius per Stanstedą, kur, pasak jo, minimos merginos iš Latvijos, Lietuvos ir Rusijos. Plačiau apie šią atšaką – Gordonas Brownas ir Epšteino skrydžiai per Stanstedą bei 2026 metų Epšteino bylos dokumentai.
2026 metų vasarį britų policija sulaikė buvusį princą Andrių dėl įtarimų piktnaudžiavimu tarnyba – ne dėl seksualinių nusikaltimų, o dėl to, kad, tyrėjų teigimu, prekybos pasiuntinio metais galėjo perduoti Epšteinui konfidencialias ataskaitas. Tai atskira byla. Jos eigą portale jau aptarėme: buvęs princas Andrius sulaikytas dėl Epšteino ryšių.
Ryšiai yra. Nusikaltimų grandinė „Karolis–Savilas–Mountbattenas–vaikų aukojimas kaip senovinė apeiga“ teismo nėra. Alternatyvioji spauda šiuos vardus sujungia į vieną paprotį. Oficiali linija sako: sutapimai, silpna priežiūra, atskiri nedorėliai. Skaitytojas turi teisę matyti abi sakinių puses ir paklausti, kodėl tiek kartų tie patys slenksčiai pasirodo toje pačioje šeimoje.
Ką masinė spauda dažnai palieka paraštėje
Ne tai, kad „Kincora“ buvo pragaras vaikams. Tai pripažinta. Paliekama kita.
Pirma: kodėl žvalgybos ir Londono bylos vis dar ne visos ant stalo. Jei HIA 2017 metais viską išsiaiškino, kam slėpti dokumentus iki XXI amžiaus pabaigos?
Antra: kodėl policija, pasak ombudsmenės 2025 metais, vis tiek teisėtai kaltinama neveiklumu, jei „žymių asmenų tinklo nebuvo“?
Trečia: kodėl civilinės bylos baigiamos pinigais be kaltės pripažinimo. Tai teisiškai švaru. Moraliniu požiūriu – patogu visiems, išskyrus tą, kuris vaikystėje gyveno tuose namuose.
Ketvirta: „vaikų aukojimas kaip karališkoji apeiga“ – tai jau ne tyrimo išvada, o tikėjimo teiginys. Jis keliauja tinklais šalia Savilo ir Epšteino. Jis paaiškina viską vienu mostu. Bet teismas mąsto kitaip: kiekvienas vardas, kiekviena naktis, kiekvienas liudytojas atskirai. Jei sujungi viską į vieną senovės ritualą, rizikuojama, kad tikri, patikrinami kaltinimai – kaip Smito – paskęsta šalia neįrodytų.
Tuo pačiu metu tylėti apie pasikartojančius elitinius vardus taip pat nėra neutralu. Savilas turėjo raktus. Epšteinas turėjo lėktuvą ir salą. Mountbattenas turėjo pilių Airijoje ir laivyno apsaugą. Vaikai „Kincora“ namuose neturėjo nieko, išskyrus sargus, kurie vėliau sėdo į kalėjimą. Šis skirtumas – ne teorija. Tai galios skirtumas.
Panašią įtampą tarp rūmų tylos ir viešų kaltinimų portalas jau nagrinėjo straipsnyje apie princo Hario knygą, Savilą ir Epšteiną bei Viljamo spaudimą atskirti Andrių nuo rūmų.
Lietuviškas kampas: kodėl tai ne tik Londono drama
Lietuva karaliaus neturi. Turi vaikų namų istoriją, turi bylas dėl globos įstaigų, turi 2026 metų Epšteino dokumentų šešėlį, kuriame mirga ir lietuviški vardai. Prezidentas Gitanas Nausėda tada ragino „principinį tyrimą“. Iki šiol viešai skelbta: organizatorių Lietuvoje neįvardyta, aukos kviečiamos kreiptis.
Mums šis britų mazgas svarbus kitu kampu. Jis rodo, kaip valstybė elgiasi, kai kaltinamasis – ne „keistas dėdė nuo galo gatvės“, o žmogus, kurio portretas kabo mokyklose. Jei HIA modelis kartojasi, klausimas visur tas pats: ar tyrimas ieško tiesos, ar saugo įstaigos veidą.
Lietuvoje po atkurtos nepriklausomybės ne kartą aiškintasi, kodėl internatai ir globos namai dešimtmečiais slėpė smurtą. Skirtumas tas, kad čia nėra karūnos. Panašumas tas, kad vaikas visada silpnesnis už įstaigą, kuri turi teisininkus.
Dvi sąžiningos išvados, kurios netelpa į vieną antraštę
Pirmoji, teisinė. Mountbattenas miręs. Baudžiamojo nuosprendžio jam nėra ir nebus. Smito kaltinimai yra rimti, įnešti į teismą, paremti jo paties atmintimi ir advokato dokumentu. 2017 metų valstybinis tyrimas sako: žymių svečių tinklo „Kincora“ namuose neįrodyta. 2019–2025 metų knygos ir nauji liudytojai sako: tyrimas matė ne viską.
Antroji, politinė. Karališkoji šeima dešimtmečius laikė šalia žmones, kurių vardai vėliau tapo baisūs. Tai dar ne tas pats, kas „senovinė vaikų aukojimo apeiga“. Bet tai ir ne švarus sutapimas, kurį galima nubrėžti vienu sakiniu. Galia traukia slaptumą. Slaptumas traukia tuos, kuriems reikia durų be sargų.
Prieš išvadą – vienas klausimas skaitytojui.
Jei valstybė moka šešiaženklę sumą, bet kaltės nepripažįsta, o bylas užrakina iki anūkų senatvės – ar tai teisingumas, ar pirkta tyla?
Išvada
„Kincora“ nėra mitas. Trys nuteisti sargai, dešimtys suluošintų vaikysčių, policijos neveiklumas, pripažintas ombudsmenės, ir civilinės bylos, kurios vis dar velkasi 2026-aisiais – tai ne tinklo pasaka. Mountbatteno vardas šioje istorijoje – kaltinimas, ne nuosprendis. Savilo ir Epšteino vardai šalia Karolio ir Andriaus – dokumentuoti ryšiai, ne įrodymas, kad visą dinastiją sieja vienas slaptas paprotys.
Kas nori viską suversti į „ritualą“, rizikuoja nuvertinti tai, kas jau įrodyta: silpni vaikai, stiprios durys, lėta valstybė. Kas nori viską nurašyti „sąmokslo teorijai“, rizikuoja nepaklausti, kodėl tiek bylų vis dar po spyna. Tarp šių dviejų klaidų ir yra vieta, kurioje skaitytojas gali stovėti pats – be rūmų linijos ir be rėkiančios antraštės.
Šaltinis
Originalus tekstas, kuriuo remtasi (su vėlesniais patikslinimais pagal 2022–2026 m. teismų ir tyrimų pranešimus): kaltinimai lordui Mountbattenui dėl prievartos „Kincora“ namuose, MSN / agentūrų santrauka pagal KRW Law ir „Sunday Life“ pranešimus, 2022-10-17. Papildyti: HIA ataskaita (2017-01-20); Andrew Lownie, „The Mountbattens“ (2019); Chris Moore, „Kincora: Britain’s Shame“ (2025); BBC apie „Kincora“ kompensaciją (2026-04-27); „The Irish Times“, „Belfast Telegraph“, „The Journal.ie“.
Pirminė orientacinė nuoroda: MSN: King Charles’s mentor Lord Mountbatten abused boy, 11, in children’s home
Pastaba faktų tikrintojams
Šis tekstas skiria tris sluoksnius: (1) teisme pateiktus Artūro Smito kaltinimus ir civilinį ieškinį prieš Šiaurės Airijos įstaigas; (2) 2017 m. HIA tyrimo išvadą, kad žymių asmenų tinklas „Kincora“ namuose neįrodytas; (3) žurnalistų knygas, liudytojų pasakojimus ir viešas sąsajas (Savilas, Epšteinas), kurios nėra baudžiamasis nuosprendis karaliui Karoliui III. Mountbattenas žuvo 1979 m., todėl baudžiamojo proceso prieš jį nėra. Teiginiai apie „vaikų aukojimą kaip senovinę karališkąją apeigą“ čia pateikiami kaip alternatyvios spaudos aiškinimas, ne kaip teismo nustatytas faktas. Skaitytojas raginamas tikrinti pirminius dokumentus, o ne antraštes.