Su mano uošve mūsų santykiai, galima sakyti, visada buvo nestabilūs. Ji elgėsi su manimi ne kaip su dukra, o kaip su pikta moterimi, kuri atėmė sūnelį. Visais įmanomais būdais stengiausi su ja susisiekti ir priversti jaustis ramiai. Tačiau ji visuose mano veiksmuose ir žodžiuose įžvelgė blogų užuominų. Ir buvo įsitikinusi, kad aš jai linkiu blogų dalykų.
Mano vyras tai priėmė ne itin gerai.
- Ko tu nori?" Tai sena kaip pasaulis istorija. Visada išliks uošvių ir marčių problema. Kam dėl to nerimauti? - samprotavo jis.
- Aš juk nesijaudinu. Bet manau, kad tavo mama persistengia. Vis dėlto norėčiau, kad kada nors su ja pasikalbėtum, - paprašiau.
Ignotas, mano vyras, ėjo kartu su manimi ir kartą tikrai paprašė mamos sušildyti mane. Atrodė, kad ji klauso sūnaus. Ir ėmė elgtis su manimi ne taip priešiškai.
Taip tęsėsi porą mėnesių, o neseniai mano uošvė nusipirko sodybą visai šalia mūsų. Tuo metu jau buvau beveik profesionalus sodininkas ir labai mėgdavau maivytis savo lovoje.
Todėl sužinojęs, kad mano uošvė taip pat nutarė įsirengti sodybą, patikinau ją, kad gali kreiptis į mane bet kokio patarimo ir pagalbos. Ir jos prašymų ilgai laukti neteko.
- Nastia, gal galite papasakoti, kaip jūs sodinate kopūstus? Pirmiausia noriu jį pasisodinti savo namuose, nes jo visada reikia barščiams. Bet internete nerandu jokių tinkamų rekomendacijų, - pradėjo ji.
Apsidžiaugiau, kad mano uošvė pasitiki manimi ir netgi nori išbandyti mano sodinimo būdą. Ne tik papasakojau jai, kaip tai darau pati, bet ir parengiau visą instrukciją.
Viską surašiau ant popieriaus lapo (žinau, kad taip jai patogiau suvokti informaciją) ir įteikiau jai. Mano uošvė labai apsidžiaugė ir man padėkojo. Na, o aš dar kartą pasitvirtinau mintyje, kad mūsų santykių su ja krizė seniai praėjo.
Bet taip nebuvo. Po kelių mėnesių dar kartą su vyru atvykome pas mano uošvę vakarieniauti į jos sodybą. Dažnai tai praktikuodavome, turint omenyje, kad nuo vienos sodybos iki kitos buvo vos keli metrai. Kartais ji ateidavo pas mus, bet dažniau kviesdavo mus vakarieniauti kartu.
- Mamyte, kokie skanūs barščiai! Niekada nenustosiu žavėtis tavo receptu, - pagyrė mėgstamiausią mamos patiekalą mano vyras.
Prisidėjau prie jo ir pasakiau, kad barščiai yra tikras skanėstas. Tačiau kažkodėl mano uošvė mūsų entuziazmui nepritarė.
- Barščiai būtų dar skanesni, jei būčiau pridėjusi kopūstų iš savo daržo, - užsiminė ji.
- Tai kodėl jo nepridėjote? Teisingai, pamiršau, kad klausėte, kaip sodinti kopūstus. Kaip sekėsi? - paklausiau.
- Tai štai, išvis nieko nepasisekė! Net, žinai, įtartina. Tavo kopūstai auga kaip ant mielių, - pasakė mano uošvė.
- Ką tu norėjai pasakyti? Aš tau pasakiau lygiai tą patį, ką darau sodindama. Ar esi tikra, kad viską padarei teisinga tvarka? - Aš tęsiau.
- Aha, vadinasi, manai, kad problema yra manyje? O aš manau, kad jūs nusprendėte sugadinti visas avietes, norėdamas supykdyti savo uošvę. Žinoma, turi pelnyti taškų prieš savo vyrą. Na nieko, mano barščius jis visada mylės daug labiau nei tavo, - staiga pasakė uošvė.
Sėdėjau ir net nežinojau, ką į tai atsakyti. Mano vyras taip pat sutriko, bet greitai susitvardė ir paprašė mamos nekalbėti nesąmonių. Baigėme pietauti ir išėjome tiesiai į savo namus. Aš nebuvau užsidengusi veido.
Kai jau maniau, kad mano uošvė pagaliau nuo pykčio perėjo prie gailestingumo, įvyko šis nemalonus incidentas. Ir apkaltino mane, kad tyčia neleidžiu jai auginti normalių kopūstų. Turėjau apie tai pagalvoti!
Jei uošvė taip suvokia mano patarimus ir dėl bet kokios nesėkmės yra pasirengusi kaltinti mane, tai apskritai daugiau jai nepasakysiu nė žodžio.
