Anądien susibariau su dukra. Viskas dėl žento, kuris jau aštuntą mėnesį drybso ant sofos, niekaip negali susirasti darbo. Dukra dekrete, žentas ant sofos, o visą šeimyną maitiname mes su svotais.
Sakau, kad taip nieko nebus, eitų jau bet kur dirbti, o dukra dar gina vyrelį, sako, kad bet kur eiti su jo patirtimi gėda. O įkopus į ketvirtą dešimtį sėdėti su visa šeima ant tėvų sprando – normalu.
Dukra ištekėjo prieš du metus, o prieš pusmetį į pasaulį atėjo anūkas. Džiaugsmas, žinoma, tačiau šį džiaugsmą temdo tai, kad dukra dekrete ir gauna centus, o žentas pas mus jau aštuntą mėnesį ieško darbo.
Butą, kuriame gyvena jaunimas, jie pirko už pinigus, kuriuos davėme mes ir žento tėvai, metėmės 50/50. Remontą darė jau patys, tada abu dirbo, pinigų buvo. Nors tvarkėsi su jais, žinoma, neprotingai, bet mes nelindome – patys užsidirbo, patys išleido.
Nežinau, kaip pas svotus, o pas mus pinigų jaunieji neprašė, kol dukra neišėjo į dekretą, o žentas neišskrido iš darbo. Tai nutiko lyg tyčia beveik tuo pačiu metu. Santaupų pas jaunimą jokių, todėl paprašė pagalbos. Na, ką darysi, padėjome.
Žentas žadėjo artimiausiu metu išeiti į darbą ir atiduoti pinigus, tačiau mums nereikėjo. Tegu patys gerai gyvena, o mes jau kaip nors. Tačiau laikas ėjo, o jokio progreso darbo paieškose pas žentą nebuvo. Viską mažyliui pirkome mes ir svotai – vežimėlį, staliuką, drabužėlius, lovelę ir visa kita.
Dukra bandė išeiti į darbą, tačiau į jos vietą dekreto metu jau priėmė žmogų ir vadovybė pasakė, kad nieko nekeis, užsiminę, kad ji išvis nelabai laukiama kompanijoje.
Patariau nustoti jau terliotis su vyru ir pasikalbėti griežtai, kad jis nesusidoroja su tėvo ir vyro pareigomis, neaprūpina šeimos. Ir išspirti jį į bet kokį darbą, kad nesėdėtų ant sofos ištisas dienas.
Dukra nutaisė nepatenkintą miną ir pasakė, kad žentas turi aukštąjį išsilavinimą ir didžiulę patirtį, bet kur eiti jam ne lygis.
– Štai dabar jis lenks nugarą už centus ir ką? Ir pinigų normaliai nebus, ir laiko darbo pokalbiams, ir nusikamavęs bus pastoviai. Kam man to reikia?
Aš jau nebesirinkau žodžių, išsakiau, kas jau kaupėsi ilgai.
Dukra įsižeidė, išėjo visa sudirgusi. Tačiau man nebebuvo gaila, įsiutino prisitaikėlė.
Paskambinau svočiai, pasikalbėjome atvirai ir nusprendėme, kad laikas užrišti pinigų maišelį, nes jie per gerai gyvena savo padėčiai. Susitarėme iš anksto susiskambinti ir susitarti, kas, ką ir kiek veža vaikams.
Ar tai žiauru? Galbūt taip, visgi tikri vaikai, galima buvo ir švelniau, bet tai iš vienos pusės. O iš kitos – jei jų nepapurtysi, taip ir sėdės. Vienas lauks idealaus gerai apmokamo darbo, o kita jį tikins, kad viskas teisingai, taip ir reikia.
