Aš esu daug kartų apgalvojęs žmogaus gimimo ir mirties ciklu eigą, ir kiekviena karta man iškyla kelios hipotezės, kelios cikliškumo versijos. Šiandien vieną iš jų aprašysiu šiame straipsnelyje.
Turbūt visi sutiksite, kad vaikai atsigimsta į tėvus, senelius, ar šiaip kažkokius jau gyvenančius žmones.
Atsigimstam, ne tik išvaizda, bet ir charakterio bruožais, o dar įdomiau kad neretai atsigimęs vaikas, ima kartoti žmogaus į kurį atsigimė manieras. Keista ar ne. Kartais vaikas net nėra matęs savo pirmtako, o elgiasi kaip anas, į kurį atsigimė.
Pradėkime aiškintis. Jei pripažinome, kad vaikas gali atsigimti į jau gyvenantį, ar gyvenusi žmogų, reiškia tas naujai gimęs vaikas, yra senojo tęsinys. Kitaip, jis nekopijuotų senojo manierų ir išvaizdos. O jei tai tęsinys, tai kodėl negali būti tas pats žmogus, ta pati siela, gimusi naujame kūne. Pabandykime sudėlioti mintis visai kitaip nei mums įkaltoje pasaulėžiūroje. Juk sutiksite, kad pasaulėžiūrą neretai mes įgauname tokią kokią mums įkala aplinka. O jei mums pavyktų sulaužyti štampus ir pažiūrėti į būtį kitu kampu.
Gal tada priimtume prielaidą jog žmogus visada gimsta tas pats, tik vis naujame kūne. Pabandykime į visą tai pažvelgti gamtoje esančių kurinių pavyzdžiais. Imkime obelį. Obelis gimė iš sėklos. Kada prasidėjo obels egzistavimas. Juk gerai pagalvojus, mes nerasime pradžios. Tą sėklą iš kurios gimė obelis, buvo pasėta, senesnės obels, o toji gimė iš dar senesnės obels sėklos. kaip čia yra kur rasti pradžią. O pradžia čia pat, jei pakeisime supratimą apie egzistenciją. Pabandykime pastatyti egzistencijos klausimą kitu kampu. Pavadinkime tai besikartojančiais gimimo ir mirties ciklais, tos pačios gyvybės formos. Įsivaizduokime kad obelis egzistavo visada, kito tik jos forma ir atsinaujinimo ciklas. Ir štai viename iš atsinaujinimo ciklų obelis įgauna sėklelės formą. Iš sėklelės išdyksta nauja obelaitė. Bet juk energija ir programa tai jau yra. Obelaitės programoje yra sudėti visi reikiami duomenys apie jos egzistenciją, jos parametrai užrašyti programoje. Tereikia tik paleisti atsinaujinimo ciklą. Pagalvokime tuo kampu, ir pereikime prie žmogaus. Štai gyvena žmogus savo kūne. Taip juk mes nesakome aš esu kūnas, mes sakome aš turiu kūną, t.y. kojas rankas galvą ir t.t.
Štai pirma mūsų sielos, mūsų kaip energetinio aš ciklų kaitos pradžia. Mes įgavome kūną, kurį dėvėsime iki tol kol jis sudils. Tuo tarpu, rinksime informaciją sau. O be to tiesime kelią naujo kūno gyvenimui. Tai gi mūsų kūnas dyla, mes gyvename. Ir štai mes sukuriame palikuonis. Mes padarome pratesimą. Kokius namus pastatėme, tokie ir bus mūsų palikuoniui. Kokia informaciją surinkome ir perdavėme palikuoniui, tokia bus jo pasaulėžiūra. Kokia aplinką sukūrėme tokia ir liks palikuoniui. O jei palikuonis tai mes. Mes tik naujame kūne. Juk obelis save klonuoja kelis kartus. Juk obels klone negimsta beržas, gimsta obels kopija. O gal mes neteisingai suprantame reinkarnacijos prasmę. Reikia atrasti mechanizmą, kurio pagalba mes save kopijuojame naujame kūne. Ir tai lengva rasti. Mokslas jau įrodė jog moteris gimdo vaiką, ne to kuris ja apvaisino, o to kuris pirmas su ja susiliejo. Nebūtinai lytinio akto metu. Mokslas jau sužinojo, kad net per seilių sekretą, susiformuoja moters ir vyro jungtinis RNR ir DNR.
Taigi, Kuris pirmas pabučiavo į lūpas merginą ir jei jai tai sukėlė aistrą, iš karto jos organizme pradėjo vystytis nauja RNR ir DNR struktūra. Reiškia vyras savo sėklos pagalba tik atrakina moters įsčias ir padaro postūmį atsirasti naujam kūnui. Visa kita nebūtinai yra jo. Tai gi , jei žiūrėsime per šita prizmę, pas mus ateis atsakymas, kodėl aš turiu paruošti kuo geresnį kelią palikuoniui, juk aš ruošiu tą kelią sau, naujame kūne. Štai pažiūrėjus per šią prizme, nelieka klausimų, kodėl išlieka stiprūs tie kurie nesuyra dinas tiškai. Kodėl karališkos šeimos neįsileidžia svetimų. Jei pažiūrėsite per šią prizmę, jums neliks jokių būties klausimų. Jūs suprasite, ką darote blogai ir ką gerai.
