Astronomai neseniai atrado tolimą Žemei panašią egzoplanetą, kuri, kaip manoma, kadaise galėjo būti apgyvendinta. Šis atradimas atskleidžia ne tik intriguojančias galimybes apie gyvenimą kitose planetose, bet ir gąsdinantį vaizdą apie tai, kas laukia Žemės, kai mūsų Saulė pradės savo mirties procesą.
Astronomai atrado tolimą Žemei panašią planetą, kuri suteikia gąsdinančią viziją apie tai, kaip mūsų planeta galėtų atrodyti po milijardų metų. Ši neseniai atrasta planeta galbūt kadaise buvo apgyvendinta ir sukosi aplink žvaigždę, taip pat kaip mes sukame aplink Saulę. Tačiau kažkuriuo momentu priimančioji žvaigždė patyrė smurtinę mirtį, dėl ko egzoplaneta buvo išstumta į erdvę.
Kai kurie tyrimai rodo, kad mūsų Saulė pradės mirties procesą maždaug po milijardo metų. Kai tai nutiks, mūsų planetai gali grėsti panaši likimo dalia kaip šiai neseniai atrastai planetai, rašo „Daily Mail“.
Nauja planeta ir jos priimančioji žvaigždė yra netoli centrinės Mėnulio Paukščių Tako išgaubtosios dalies, maždaug 4000 šviesmečių nuo mūsų, kas atitinka apie 23 kvadrilijonus mylių.
Planetą pirmą kartą pastebėjo 2020 m., tačiau neseniai Kalifornijos universiteto Berklio grupė dar kartą pažvelgė į šią planetinę sistemą naudodama 10 metrų Kecko teleskopą Havajuose, pasakoja „Daily Mail“. Šis tyrimas parodė, kad ši Žemės dydžio planeta sukasi aplink baltąjį nykštį, tai yra tankų karštą mirusios žvaigždės branduolį.
Prieš žvaigždei mirštant, ši planetinė sistema galbūt buvo labai panaši į Žemę, sukasi aplink Saulę, rašo „Daily Mail“. Ir neįmanoma atmesti galimybės, kad prieš milijardus metų šioje planetoje galėjo egzistuoti gyvenimas. Bet šiandien ši akmenuota, nederlinga planeta yra už gyvenamosios zonos ribų aplink baltąjį nykštį - teritorijos aplink žvaigždę, galinčios palaikyti gyvenimą.
Mūsų Saulė galiausiai taip pat pereis tą patį mirties procesą. Tačiau mes nematysime to, ramina „Daily Mail“. Tyrimai rodo, kad mūsų žvaigždei dar liko gyventi apie milijardą metų.
Tačiau Saulės mirtis galiausiai sukels Žemės vandenynų garavimą ir dvigubai padidins jos orbitos spindulį. Ir tai tik tuo atveju, jei Saulės išsiplėtimas nesugrąžins mūsų planetos visiškai. Kai Saulė pereis į raudonojo milžino fazę - paskutinį etapą prieš mirtį - ji išsiplės kaip balionas, suvalgydama ir sudegindama Merkurijų bei Venerą. Tuo pačiu jos sumažėjusi masė privers išlikusias planetas, galbūt tokias kaip Žemė, išplėsti savo orbitas.
Tai suteiks Žemei nedidelį šansą išgyventi, tęsia „Daily Mail“. Bet neįmanoma atmesti galimybės, kad mūsų planeta gali būti suvalgyta kartu su Merkurijumi ir Venerą Saulės raudonojo milžino fazės metu.
„Šiuo metu neturime vieningos nuomonės apie tai, ar Žemė galėtų išvengti raudonojo milžino suvalgymo“, - teigia pagrindinis tyrimo autorius Kėmingas Džanas, Kalifornijos universiteto San Diego mokslininkas.
„Bet kuriuo atveju Žemė bus tinkama gyventi dar apie milijardą metų, po to Žemės vandenynai išgaruos dėl nekontroliuojamo šiltnamio efekto - dar ilgai prieš tai, kai iškils pavojus būti suvalgytai raudonojo milžino“, - pridūrė mokslininkas.
Po aštuonių milijardų metų Saulė pradės galutinį virsmą į „mirtiną“ baltąjį nykštį. Jos išoriniai sluoksniai išsisklaidys, palikdami tankų švytintį rutulį, dydžiu panašų į Žemę, bet išsaugantį pradinę Saulės masę. Jei Žemė išgyvens raudonojo milžino fazę, ji atitolins nuo Saulės maždaug dvigubai toliau nei dabar. Ši nauja orbita išves ją toli už baltųjų nykštukų gyvenamosios zonos ribų.
Ši niūri mūsų planetos ateities vizija atrodo nuostabiai panaši į dabartinę neseniai atrastos planetos būklę, pabrėžia „Daily Mail“.
„Ši sistema, atrasta Kėmingo, yra pavyzdys planetos - greičiausiai panašios į Žemę, pradžioje buvusios orbitoje, artimoje Žemės orbitai, - kuri išgyveno raudonojo milžino fazę aplink savo priimančią žvaigždę“, - pasakoja tyrimo bendraautorė, Kalifornijos universiteto Berklio astronomijos katedros docentė Džesika Lu.
Tyrimų grupė neseniai paskelbė savo rezultatus žurnale „Nature Astronomy“.
Astronomai pirmą kartą pastebėjo šią tolimą planetinę sistemą, kai ji praėjo priešais tolimą žvaigždę 2020 m., padidindama jos šviesą 1000 kartų, pažymi „Daily Mail“. Tai vadinama „mikrolinzinimo įvykiu“. Kai planetinė sistema praėjo prieš žvaigždę, jos gravitacija veikė kaip lęšis, sufokusuodama ir sustiprindama šviesą iš fono žvaigždės.
Korėjos mikrolinzinimo teleskopų tinklo tyrėjai analizavo šį įvykį ir sugebėjo nustatyti, kad sistema susideda iš žvaigždės, kurios masė yra maždaug pusė mūsų Saulės masės, Žemės dydžio planetos ir dar vienos milžiniškos planetos, 17 kartų masyvesnės už Jupiterį. Mokslininkai taip pat padarė išvadą, kad atstumas tarp Žemės dydžio planetos ir žvaigždės maždaug atitinka atstumą tarp Žemės ir Saulės. Tačiau tyrėjų komanda kol kas nenustatė, apie kokio tipo žvaigždę sukasi planetos.
Norėdami atsakyti į šį klausimą, Džanas, Lu ir jų kolega Džošua Blumas, Kalifornijos universiteto Berklio astronomijos profesorius, nusprendė dar kartą pažvelgti į šią tolimą planetinę sistemą, naudodamiesi 10 metrų Kecko II teleskopu Havajuose. Jie stebėjo sistemą praėjus trejiems metams po to, kai įvyko mikrolinzinimo įvykis. Dėl to laiko žvaigždė fone nebuvo sustiprinta ir tapo pakankamai silpna, kad būtų galima pamatyti „lęšinę“ žvaigždę - žvaigždę, kuri yra planetinės sistemos dalis.
Vis dėlto Džanas ir jo kolegos nieko nematė. Paprastą žvaigždę būtų lengva pamatyti, ir šis faktas kartu su kitais žinomais mikrolinzinimo žvaigždės ypatumais privertė tyrėjus manyti, kad tai gali būti tik baltasis nykštis. „Tai tas atvejis, kai nieko nematyti iš tiesų yra įdomiau nei kažką pamatyti“, - pripažįsta Džesika Lu.
Šis tyrimas ne tik siūlo unikalias įžvalgas apie tai, kaip galėtų atrodyti mūsų planetos ir Saulės tolima ateitis, bet ir pabrėžia kruopštaus mikrolinzinimo reiškinių studijų vertę.
„Mikrolinzinimas tapo labai įdomiu būdu tirti kitas žvaigždžių sistemas, kurių neįmanoma stebėti ir aptikti įprastais metodais“, - sakoma Džošua Blumo pareiškime.
Astronomų tyrimai parodė, kad ši išnykusi planeta sukosi aplink mirusią žvaigždę, o mūsų Saulė, tikėtina, taip pat pereis panašų procesą, kas gali turėti dramatiškų pasekmių Žemei po milijardų metų.
