Žmonės visada svajojo apie galimybę skristi kaip paukščiai. Bet ar žinote, kokio dydžio sparnai mums prireiktų? Mokslininkai iš Šiaurės Karolinos universiteto atliko tyrimą, kuris atskleidė, kad vidutinio ūgio ir svorio žmogui reikėtų net 6 metrų pločio sparnų, kad galėtų pakilti į orą. Šis straipsnis nagrinėja, kaip atrodytų žmogaus anatomija ir fiziologija, jei mes galėtume skristi.
Mokslininkai apskaičiavo, koks būtų vidutinio ūgio ir svorio žmogaus sparnų plotis.
Žmonės sugeba neįtikėtinų dalykų, bet, deja, patys skristi negalime. Bet kas, jei galėtume? Kokie būtų mūsų sparnai? Žmonės neturi tuščiavidurių kaulų kaip paukščiai, todėl mūsų sparnų plotis būtų didžiulis, kad pakeltų mus nuo žemės, rašo „Live Science“.
Naujame tyrime mokslininkai daugiausia dėmesio skyrė apskaičiavimui, koks būtų tikrasis mūsų sparnų dydis, jei žmonės galėtų skristi. Pasak Šiaurės Karolinos universiteto (JAV) Chapel Hill biologijos profesoriaus Ty Hendricko, jo ir jo kolegų atlikta analizė parodė, kad vidutinio žmogaus, sveriančio apie 70 kilogramų ir bent 1,5 metro ūgio, sparnų plotis būtų 6 metrai.
Hendrickas padarė tokią išvadą naudodamas lygtį, kurią sukūrė Robertas Nuddsas, vyresnysis biologijos mokslų dėstytojas Mančesterio universitete (JK). Nuddsas aprašė šią lygtį savo straipsnyje dar 2007 m. – straipsnis buvo skirtas paukščio sparnų parametrų mastelio keitimui atsižvelgiant į kūno svorį.
Papildomi aspektai:
-
Anatomija ir fiziologija: Pasak Los Andželo apygardos Gamtos istorijos muziejaus Dinozaurų instituto mokslininko Michaelo Habibo, mokslas rodo, kad tik sparnų žmonėms skristi neužtenka. Tam reikėtų ir kitų funkcijų. Pirmiausia, svarbu, kokius sparnus turėtume. Klasikinis angelo atvaizdas vaizduoja skrendantį žmogų su didžiule pora plunksnuotų sparnų, kyšančių iš nugaros. Anot Habibo, anatomiškai tam reikėtų menčių ir skrydžio raumenų, dengiančių krūtinę ir nugarą.
-
Šikšnosparnio tipo sparnai: Šikšnosparnio sparnai būtų labiau tinkami žmonėms. Šioje konfigūracijoje rankos ir plaštakos išsitiestų, sukurdamos 6 metrų sparnų plotį, o mėsinga plėvelė dengtų šias galūnes. Tačiau, kad tai veiktų, reikėtų stiprių raumenų, kurie pagamintų pakankamai energijos. Vidutiniškai 16–18 % paukščių masės sudaro raumenys, naudojami skrydžiui, kai kurių paukščių kūnuose iki 30 % raumenų masės yra krūtinėje. Šikšnosparniai turi labiau paskirstytą raumenų masę, kas išskiria jų kūno struktūrą nuo neskraidančių gyvūnų.
-
Skrydžio tipai: Skraidymo būdas priklauso nuo anatomijos. Plasnojantys paukščiai turi trumpus ir stiprius sparnus, sklandantys – ilgesnius. Žmonės galėtų turėti skirtingus skrydžio būdus, priklausomai nuo sparnų tipo.
-
Pakilimas: Su 6 metrų sparnais pakilimas nuo žemės būtų sudėtingas. Hendrickas teigia, kad žmonės negalėtų tiesiog "plakti" sparnais, kad pakiltų, būdami arti žemės. Tikėtina, kad jie galėtų skristi tik iš padėties, kai visos keturios galūnės yra nuo žemės atskirtos, panašiai kaip tai darė pterozaurai prieš daugiau nei 200 milijonų metų.
-
Energetiniai aspektai: Skrydis reikalautų milžiniško energijos kiekio. Ne tik dėl sparnų plakimo, bet ir dėl didelio metabolizmo, kurį turėtų palaikyti žmogaus organizmas. Tai reikštų, kad skraidančiam žmogui reikėtų daug daugiau kalorijų, nei įprasta.
Nors mintis apie skrendančius žmones intriguoja, realybė yra daug sudėtingesnė. Mūsų kūno struktūra, raumenų masė ir energijos poreikiai reikalautų drastiškų evoliucinių pokyčių. Tačiau šie moksliniai tyrimai leidžia geriau suprasti skrydžio biomechaniką ir suteikia įdomių įžvalgų apie tai, kaip galėtų atrodyti skraidantys žmonės, jei tokia evoliucija būtų įmanoma.
Mano žinios apie šią temą nėra naujausios, nes tai labiau teorinis ir hipotetinis mokslo tyrimas, kuris remiasi jau žinomais matematiniais ir biologiniais modeliais. Tačiau, kaip ir minėta, mokslininkai naudoja matematinius modelius, kurie buvo sukurti anksčiau, pavyzdžiui, Robert Nudds'o lygtis iš 2007 metų, siekiant atsakyti į tokius klausimus.