Ar kada pagalvojote, kad meilė sau gali būti tokia pat svarbi kaip saulė gamtai? Tai ne tik graži metafora, bet ir tiesa, kuri keičia mūsų gyvenimus. Kai viduje šviečia šiluma ir šviesa, jaučiamės stiprūs, vertingi ir pasiruošę dalytis tuo su kitais. Tačiau kai jos trūksta, santykiai tampa kova, o vidinė tuštuma – neįveikiama. Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl meilė sau yra harmonijos pamatas ir kaip ją puoselėti – net jei vaikystėje girdėjote, kad tai egoizmas. Pasiruoškite atrasti savo vidinę saulę!
Meilė sau yra tarsi saulė – ne ta, kuri šviečia danguje, o ta, kuri spinduliuoja mūsų sieloje. Ji nematoma plika akimi, bet jos šiluma ir šviesa keičia viską – nuo mūsų savijautos iki santykių su aplinkiniais.
Saulė – gyvybės šaltinis
Saulė yra būtina gamtai ir žmogui. Kai jos trūksta, augalai vysta, vaikai dažniau serga, o suaugusieji grimzta į apatiją ar liūdesį. Mokslas jau seniai įrodė, kad saulės šviesa skatina vitamino D gamybą, gerina nuotaiką ir stiprina imuninę sistemą. Kiekvienam iš mūsų reikia saulės – tai neabejotina.
Meilė sau veikia panašiai. Tai vidinė saulė, kuri maitina mūsų emocijas, savivertę ir gebėjimą dalytis gerumu. Kai jos nestinga, jaučiamės stiprūs, ramūs ir pasiruošę spinduliuoti šilumą kitiems. O jei viduje tamsu ir šalta? Tada net ir kitų meilė mūsų nepasiekia – ji tarsi atsimuša į uždarą langą.
Kiekvieno saulė – unikali
Vieno žmogaus viduje šviečia rožinė saulė – švelni, romantiška, pilna svajonių. Kito – mėlyna, gili ir raminanti. Trečio – galbūt auksinė, trykštanti energija. Šios šviesos spalva ir stiprumas priklauso nuo mūsų asmenybės, patirčių ir požiūrio. Tačiau svarbiausia, kad ta šviesa būtų – nes kai ji dega, galime ja dalytis. O kuo daugiau meilės sau turime, tuo daugiau jos lieka pasauliui ir kitiems.
Meilė sau – santykių pamatas
Tas, kuris moka mylėti save, priima kitų meilę su dėkingumu ir atvirumu. Jis žino savo vertę, todėl nejaučia poreikio jos įrodinėti ar maldauti. Tačiau jei meilės sau trūksta, santykiai tampa mūšio lauku – vieta, kur ieškoma patvirtinimo, o ne harmonijos. Be meilės sau sunku sukurti darnius, lygiaverčius santykius, nes vidinė tuštuma verčia arba per daug aukotis, arba per daug reikalauti.
Kai moteris nemyli savęs: du scenarijai
Kai moteris nemoka mylėti savęs, jos santykiai dažnai vystosi pagal vieną iš dviejų kelių. Abu jie atspindi vidinį skurdą, tik pasireiškia skirtingai.
Pirmasis scenarijus: meilės išmaldavimas
Šiuo atveju moteris stengiasi užsitarnauti meilę. Ji tampa paslaugi, nuolanki, savo norus ir ribas nustumia į šalį. Partnerio grubumas, abejingumas ar net žiaurumas jai atrodo pateisinami – juk „jei pasistengsiu labiau, jis mane mylės“. Ji nesugeba pasakyti „ne“, bijo prarasti bent menkiausią dėmesio trupinį.
Tokia moteris dažnai pateisina net smurtą, guosdama save posakiais kaip „jei muša, vadinasi, myli“. Tai būdas susitaikyti su skausmu, ieškant meilės iliuzijos ten, kur jos nėra. Laikui bėgant ji grimzta į savigraužą ir neapykantą sau, nes mano, kad yra neverta – jei meilės negavo, vadinasi, per mažai stengėsi. Šis kelias veda į emocinį išsekimą ir savęs sunaikinimą.
Antrasis scenarijus: meilės vampyrizmas
Kitas kelias – kai moteris tampa „meilės vampyre“. Jos vidinis alkis toks stiprus, kad ji reikalauja nuolatinio partnerio dėmesio ir įrodymų. Pavydas, kontrolė („Kur esi?“, „Kodėl neatsakai?“), manipuliacijos – tai jos įrankiai, kuriais ji siekia užpildyti tuštumą. Dovanos, komplimentai, buvimas šalia – nieko neužtenka, nes ji nejaučia meilės vertės.
Partneris, net ir labai mylintis, galiausiai pavargsta. Jis atiduoda viską, kol pats išsenka. Tokie santykiai tampa toksiški ir dažniausiai griūva, nes nė vienas žmogus negali amžinai pilti į bedugnę. O bedugnė lieka, nes meilė iš išorės negali pakeisti to, ko trūksta viduje.
Kodėl taip nutinka?
Abu šie scenarijai kyla iš nesugebėjimo mylėti save. Jei moteris nemato savo vertės, ji arba nuvertina kitų meilę („Ji netikra, nepakankama“), arba ieško jos ten, kur jos nėra. Meilė iš kito žmogaus tampa ne dovana, o įrankiu, kuris turėtų užpildyti vidinę tuštumą. Bet tai neįmanoma – tik meilė sau gali sušildyti sielą ir atverti duris tikriems, sveikiems santykiams.
Kaip išmokti mylėti save?
Mielos moterys, jei atpažįstate save viename iš šių scenarijų, sustokite. Laikas atsigręžti į save ir uždegti tą vidinę saulę. Štai keli žingsniai, nuo ko pradėti:
-
Pripažinkite savo vertę. Jūs esate verta meilės ne dėl to, ką darote, o tiesiog todėl, kad esate.
-
Mokykitės sakyti „ne“. Ribos – tai ne egoizmas, o rūpestis savimi.
-
Raskite džiaugsmą savyje. Užsiimkite tuo, kas jus įkvepia – piešimu, sportu, knygomis ar tiesiog ramiu pasivaikščiojimu.
-
Išvalykite vaikystės nuoskaudas. Jei girdėjote, kad „mylėti save – blogai“, o „pirmiausia reikia galvoti apie kitus“, šie įsitikinimai gali trukdyti. Psichologo pagalba ar savirefleksija padės atsikratyti šių „šiukšlių“.
-
Būkite sau švelnios. Kalbėkite su savimi taip, kaip kalbėtumėte su mylimu žmogumi – pagirkite, padrąsinkite, atleiskite sau už klaidas.
Meilė sau – dovana visiems
Kai išmoksite mylėti save, jūsų vidinė saulė sušildys ne tik jus, bet ir aplinkinius. Jūsų santykiai taps harmoningesni, nes nebereikės nei maldauti, nei reikalauti – meilė tekės natūraliai, abipusiai. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur stresas ir lūkesčiai mus spaudžia, meilė sau tampa ne prabanga, o būtinybe. Tad raskite savo spalvos saulę – rožinę, mėlyną ar auksinę – ir leiskite jai šviesti.