Brazilijos tropiniai miškai slepia neįtikėtinus gamtos stebuklus. Naujas mokslininkų atradimas rodo, kad kai kurie vikšrai gali išgyventi tik padedami specifinių skruzdėlių rūšių. Ši unikali simbiozė – ne tik abipusė nauda, bet ir gyvybiškai svarbus ryšys: svetimos skruzdėlės vikšrus ne priima, o negailestingai puola. Tyrimas, paskelbtas Insect Science žurnale, atveria duris į paslaptingą vabzdžių pasaulį ir kelia klausimų apie trapią pusiausvyrą gamtoje. Kviečiame pasinerti į šį intriguojantį atradimą, nustebinusį net entomologijos ekspertus!
Brazilijos mokslininkai nustatė, kad tam tikros vikšrų rūšys gali išgyventi tik turėdamos „tinkamas“ skruzdėles. Eksperimentai parodė, kad perkėlus vikšrą pas nepažįstamas skruzdėles, šios jį puola ir nužudo, nepaisydamos bandymų užmegzti draugišką ryšį. Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale Insect Science.
Konkrečios vikšrų rūšys – Juditha molpe ir Nymphidium chione (iš Riodinidae šeimos) – bendradarbiauja tik su tam tikromis skruzdėlių rūšimis: atitinkamai Dolichoderus bispinosus ir Pheidole biconstricta. Šie vikšrai išskiria saldų nektarą per specialias liaukas, taip priviliodami skruzdėles, o mainais pastarosios saugo juos nuo plėšrūnų, tokių kaip vorai, vapsvos ar paukščiai.
Eksperimentas: savi prieš svetimus
Mokslininkai atliko eksperimentą, keisdami vikšrus ir skruzdėles vietomis bei stebėdami jų elgseną. Kai skruzdėlės buvo „savos“, sąveika vyko sklandžiai: jos atpažindavo vikšrų išskiriamą nektarą, vartodavo jį ir pradėdavo saugoti vikšrus nuo pavojų.
Tačiau susidūrus su svetimomis skruzdėlėmis, situacija pasikeisdavo. Iš pradžių vikšrai būdavo ignoruojami, bet netrukus skruzdėlės tapdavo agresyvios – puldavo ir daugeliu atvejų nužudydavo vikšrus. Ypač žiauriai elgėsi Pheidole biconstricta, kurios ne tik žudė Juditha molpe, bet ir draskė juos į gabalus, galimai laikydamos maistu. Tyrėjai pastebėjo, kad net ir siūlydamos nektarą, vikšrai nesugebėjo „įtikinti“ svetimų skruzdėlių, o tai rodo itin specifinį cheminį ryšį tarp šių rūšių.
Išgyvenimo strategija
Tyrimas atskleidė, kad suaugusios šių drugių patelės kiaušinius deda tik ant tų augalų, kuriuose jau gyvena „tinkamos“ skruzdėlės. Tai užtikrina, kad išsiritę vikšrai iškart gaus apsaugą. Be šių skruzdėlių vikšrai tampa lengvu grobiu plėšrūnams ar parazitams, pavyzdžiui, vapsvoms-parazitoidėms (ichneumonidams), kurios deda kiaušinius vikšrų kūnuose. Taigi simbiozė su skruzdėlėmis yra ne vien privalumas, o būtinybė šių rūšių išlikimui.
Ateities tyrimai
Mokslininkai dabar ketina išsamiau išnagrinėti vikšrų išskiriamus cheminius junginius. Jie domisi, ar šios medžiagos ne tik privilioja „savas“ skruzdėles, bet ir atbaido svetimas, o gal net kitus plėšrūnus ar parazitus. Pavyzdžiui, nektare gali būti alkaloidų ar terpenų, veikiančių kaip repelentai. Taip pat planuojama aiškintis, kaip evoliucijos metu susiformavo toks griežtas rūšių priklausomumas – galbūt anksčiau vikšrai bendradarbiavo su platesniu skruzdėlių ratu, bet laikui bėgant prisitaikė prie konkrečių partnerių, taip padidindami savo išgyvenimo šansus Brazilijos tropiniuose miškuose.
Platesnis kontekstas
Vikšrų ir skruzdėlių simbiozė nėra naujiena – maždaug pusė Riodinidae šeimos ir daugelis Lycaenidae (mėlynsparnių) drugių rūšių pasitelkia skruzdėles kaip „asmens sargybinius“. Vis dėlto Juditha molpe ir Nymphidium chione išsiskiria savo išskirtiniu specifiškumu. Šis tyrimas pabrėžia, kokios sudėtingos yra ekologinės sąsajos tropikuose ir kodėl svarbu saugoti biologinę įvairovę – vienos skruzdėlių rūšies išnykimas gali lemti ir priklausomų vikšrų išmirimą.
Remiantis naujausiomis tendencijomis (iki 2025 m. kovo), tokie tyrimai vis dažniau jungiami su moderniomis technologijomis: DNR analizė ir cheminė ekologija padeda atskleisti simbiozės mechanizmus. Be to, tropiniai Brazilijos miškai išlieka svarbiu tyrimų objektu, nepaisant grėsmių dėl miškų kirtimo ir klimato kaitos.