Ar tikrai privalome aukoti savo gyvenimą dėl suaugusių vaikų? Viena moteris pasidalino skausminga, bet išlaisvinančia istorija, kaip ji po pusės metų kantrybės paprašė sūnaus su šeima išsikraustyti iš savo namų.
*Nuotrauka sukurta naudojant Grok (xAI), 2025 m. / Paranormal.lt*
Niekada nebuvau ideali mama, bet tai peržengti ribas – nebe
Viskas prasidėjo „trumpam“ – sūnus neteko darbo, marčia laukėsi, todėl jie paprašė laikinai pagyventi pas mane. Kaip galėjau atsisakyti? Atvyko su lagaminais, dėžėmis ir pažadu „daugiausiai pora mėnesių“.
Praėjo pusė metų, paskui dar keletas. Mano nedidelis butas virto sandėliu, o aš pati – nemokama aukle, valytoja ir virėja. Rytinės tylos nebeliko, vakarais skambėjo draugų juokas iki 3 valandos nakties, o bet koks bandymas užsiminti apie ribas baigdavosi kaltinimais: „Tu irzli“, „Mes juk šeima“.
Kai supranti, kad esi tik patogus baldas savo namuose
Grįžusi žiemą su pilnais pirkinių maišais ir pamačiusi svetimus žmones prie savo stalo, pajutau – aš čia nebeegzistuoju. Aš tik tarnauju. Tą naktį nemiegojau. Kitą rytą išėjau į virtuvę ir pasakiau:
„Jums reikia ieškotis savo būsto. Duodu mėnesį laiko.“
Sūnus šaukė, marčia verkė ir kaltino, kad „neturiu širdies“. Bet aš pirmą kartą gyvenime pasirinkau save.
Pasaulyje tai vyksta dažniau, nei mes manome
Anglijoje šis reiškinys net turi pavadinimą – „failure to launch“ (nepaleisti suaugusių vaikų). Pasak Psychology Today, daugiau nei 50 % 18–29 metų jaunimo bent kartą grįžta gyventi pas tėvus, o dalis pasilieka metų metus.
JAV atliktas tyrimas (Pew Research Center, 2020) parodė, kad pandemijos metu net 52 % jaunų suaugusiųjų gyveno su vienu ar abiem tėvais – tai didžiausias rodiklis nuo Didžiosios depresijos laikų.
Pirmoji diena be jų – laisvės ašaros
Kai jie pagaliau išsikraustė, sėdėjau tuščioje svetainėje ir verkiau. Ne iš liūdesio – iš palengvėjimo. Galėjau kvėpuoti. Galėjau gaminti sau. Galėjau gyventi.
Dabar bendraujame retai, bet ramiai. Supratau vieną paprastą tiesą: meilė nereiškia, kad turi leisti save naikinti.
Ar jūs išdrįstumėte?
Kiek iš mūsų tyliai kenčia, bijodami būti „blogais tėvais“ ar „beširdžiais“? Komentaruose pasidalinkite – ar jums teko nustatyti ribas suaugusiems vaikams ar tėvams? Kaip jums sekėsi?