Po 10 metų nevaisingumo gydymo ir nesėkmingų IVF bandymų šeima įvaikino 2 metų berniuką Vainių. Iš pradžių visi džiaugėsi, močiutė svajojo apie anūką visą gyvenimą. Tačiau po kelių metų marti ėmė pavargti, keldavo balsą, bausdavo vaiką, o galiausiai kartu su sūnumi nusprendė – vaiko grąžins į globos namus. „Jeigu būtų mūsų tikras…“ – išsprūdo jiems. Močiutė maldauja negrąžinti, siūlosi pati auginti, bet jėgos senka. Skaudi tikra istorija apie įvaikinimo krizę, vaiko traumą ir ką tokiu atveju daryti.
*Nuotrauka sukurta naudojant Grok (xAI), 2025 m. / Paranormal.lt*
Neįsivaizduoju, kaip atsisveikinti su anūku
Turiu vieną sūnų. Jam dabar 40, žmonai 42 metai. Prieš 10 metų susituokė. Abu labai norėjo vaikų, bet nevaisingumas tapo sunkiai įveikiama kliūtimi. Gydėsi pas geriausius specialistus, važinėjo pas bobutes, lankė bažnyčias. Buvo du negimdiniai nėštumai, IVF procedūros taip pat baigėsi nesėkme. Gydytojai galiausiai pasakė tiesiai – savarankiškai pastoti jau nepavyks.
Tada jie pradėjo galvoti apie įvaikinimą. Aš buvau laimingiausia pasaulyje – visą gyvenimą svajojau bent kažkam padėti paimti vaiką iš globos namų. Jei ne pati, tai bent sūnus.
Berniukas Vainius atėjo į mūsų šeimą
Procesas buvo ilgas ir sudėtingas, bet galiausiai jiems patikėjo mažylį – berniuką Vainių. Jam tuo metu buvo vos 1 metai ir 9 mėnesiai. Idealus amžius: jau vaikšto, pradeda kalbėti, atranda pasaulį. Sveikas, aktyvus, protingas ir be galo judrus vaikas.
Lietuvoje sveikų kūdikių ir mažylių iki 3 metų eilė milžiniška – kartais laukiama ir 5–7 metus. Todėl jiems labai pasisekė, kad gavo būtent tokį mažylį.
Iš pradžių viskas buvo gražu, paskui prasidėjo…
Pirmi metai buvo kupini džiaugsmo. Aš stengiausi būti šalia kiek įmanoma, padėti prižiūrėti. Bet po kurio laiko pastebėjau, kad marčia ėmė pavargti nuo motinystės. Pradėjo kelti balsą, pliaukšėti per užpakalį, statyti į kampą. Kai užstodavau vaiką, pradėjo atsikalbinėti (anksčiau sau to neleisdavo).
Vėliau sūnus prisipažino: „Ji labai pervargusi, darbe ir taip nervai, mes ne taip įsivaizdavome… Jeigu būtų mūsų tikras, tada kitaip.“ Ši frazė „jeigu būtų mūsų“ pradėjo skambėti vis dažniau.
Šokas: jie nori grąžinti vaiką atgal
Ir štai dabar sužinojau – jie nusprendė Vainių grąžinti į globos namus. Jam jau beveik 5 metai, jis viską supranta, jau vadina juos mama ir tėčiu, o jie sako: „Paskubėjome, neapskaičiavome jėgų.“
Siūliau paimti pas save – pati prižiūrėsiu. Atsakymas: „Mamyt, tau insultas buvo, tu tikrai nepatemptum.“ Susibarėme baisiai. Priversti negaliu.
Ką reiškia vaikui būti grąžintam?
Pasaulyje tokie atvejai vadinami „disrupted adoption“ arba „adoption dissolution“. Tyrimai rodo, kad 10–25 % įvaikinimų (ypač vyresnių nei 3 metų vaikų) baigiasi grąžinimu (šaltinis – JAV tyrimas 2023 m.). Lietuvoje tikslios statistikos nėra viešai skelbiama, bet specialistai pripažįsta – tokių atvejų pasitaiko.
5–7 metų vaikas jau puikiai prisiriša, jaučiasi šeimos dalimi. Grąžinimas jam reiškia antrą didžiulę traumą po pirminio apleistumo. Dažnai vėliau išsivysto reaktyvusis prisirišimo sutrikimas, elgesio problemos, nepasitikėjimas pasauliu.
Ką gali padaryti močiutė ar kiti giminaičiai?
- Lietuvoje giminaičiai turi pirmumo teisę įvaikinti ar globoti vaiką (Šeimos kodeksas 3.255 str.).
- Net pensinio amžiaus žmogus gali tapti globėju, jei sveikata leidžia ir yra tinkamos gyvenimo sąlygos.
- Galima kreiptis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą ir prašyti laikinąją globą savo namuose, kol situacija išsispręs.
- Yra atvejų, kai močiutės ar seneliai sėkmingai perima vaiką ir augina iki pilnametystės.
Pabaiga: kas laukia Vainiaus?
Širdis plyšta. Neįsivaizduoju, kaip jis jausis sužinojęs, kad „mama su tėčiu“ jo nebenori. Ar galiu jį įsivaikinti pati? Teoriškai taip, bet ar užteks jėgų? Kol kas kovoju, kad tik neatimtų…
Jei jūs ar jūsų artimieji atsidūrėte panašioje situacijoje – rašykite komentaruose ar kreipkitės į specialistus. Vaikas nėra daiktas, kurį galima grąžinti.
PS: ar tai išgalvota istorija, ar ne kas dabar žino.... bet pamąstymui prasmės yra.