70-metė Aldona atvirai papasakojo, kaip jautėsi gyvenant pas sūnų: iš pradžių džiaugėsi, kad nebus viena, bet greitai tapo „paveikslu ant sienos“. Galiausiai grįžo į savo mažą butuką Ukmergėje ir ten rado ramybę. Skaudi, bet labai tikra istorija apie tai, kad didžiausia vienatvė – jaustis nereikalingu tarp savų. Aldonos laiškas socialiniuose tinkluose per kelias dienas surinko dešimtis tūkstančių reakcijų – daugybė žmonių rašo, kad išgyveno tą patį. Straipsnyje taip pat pateikiami tarptautiniai statistikos duomenys apie senjorų vienišumą Japonijoje, Britanijoje ir JAV."
*Nuotrauka sukurta naudojant Grok (xAI), 2025 m. / Paranormal.lt*
Ar tikrai vienatvė – tai tuščias butas? 70-metė Aldona sako: baisiausia jaustis nereikalinga tarp savų vaikų ir anūkų. Jos atviras laiškas socialiniuose tinkluose per kelias dienas surinko daugiau nei 50 tūkstančių reakcijų ir šimtus panašių istorijų komentaruose.
Mano vardas Aldona. Šiemet man suėjo septyniasdešimt.
Skaičius gražus, apvalus. Bet širdy – tuščia.
Net tortas, kurį iškepė marti, atrodė be skonio.
Gal todėl, kad man nebesinori… nei saldumynų, nei dėmesio.
Visą gyvenimą maniau, kad senatvė – tai vienatvė.
Kai niekas nebelanko, telefonas tyli, o savaitgaliai – kaip kopūsto lapai: tylūs ir šalti.
Bet dabar žinau: tikroji vienatvė – tai būti tarp savų ir jaustis svetima.
Keturi dešimtmečiai meilės – ir tuščias žvilgsnis
Mano vyras Antanas mirė prieš dešimt metų. Kartu pragyvenome beveik keturis dešimtmečius. Buvo rimtas, tylus, bet man užteko vieno jo žvilgsnio, kad pasijusčiau saugi.
Po jo mirties likau su vaikais – Mindaugu ir Rasa. Maniau, kad jie bus mano uola. Aš jiems atidaviau viską – laiką, jėgas, naktis prie karščiuojančių kaktų. Niekada nesiskundžiau. Nes man tai buvo ne pareiga, o meilė.
Galvojau, kad meilė sugrįžta.
„Mama, gal važiuok pas mus gyventi?“
Laikui bėgant jie vis rečiau pasirodydavo.
- – Mama, šį savaitgalį labai užimti.
- – Paskambinsim kitą kartą.
Kol vieną dieną Mindaugas pasiūlė:
– Mama, važiuok pas mus gyventi. Bus ramiau, nebus viena.
Aš sutikau. Išdalinau daiktus, atsisveikinau su savo butu, užrakinau duris. Persikėliau į jų namus.
Iš pradžių viskas atrodė gražu. Anūkė glaudėsi, marti pakviesdavo išgerti arbatos.
Bet labai greitai pasikeitė tonas:
- – Mama, nedėk šitų rankšluosčių čia.
- – Geriau būk savo kambary, ateis svečiai.
- – Kodėl įsijungei televizorių tokiu garsu?
„Ji sėdi tyliai kaip paveikslas ant sienos“
Vieną vakarą išgirdau marti marti kalbant telefonu:
– Ji sėdi tyliai, nieko nesako. Kaip paveikslas ant sienos.
Tą naktį ilgai žiūrėjau į lubas. Ir suvokiau: esu tarp žmonių, bet viena kaip niekad.
Po mėnesio išėjau. Pasakiau, kad draugė kaime pasiūlė kampelį.
Mindaugas tik palinksėjo:
– Gal ir gerai, mama. Tau bus ramiau.
Dabar gyvenu mažame bute Ukmergėje
Gaminu, skaitau, girdžiu paukščius už lango.
Niekas nešūkauja, nereikalauja, nežiūri kaip į naštą.
Man 70. Nebelaukiu nieko.
Tiesiog noriu būti – žmogumi.
Ne šešėliu. Ne nepatogumu.
Dabar žinau: tylus butas nebaisus.
Baisu, kai sėdi prie šeimos stalo, o visi elgiasi taip, tarsi tavęs ten nėra.
Senatvė – tai ne raukšlės.
Senatvė – kai tavo meilė tampa nebereikalinga.
Panašios istorijos iš užsienio
Deja, Aldonos istorija – ne vienintelė. Panašių liudijimų pilna visame pasaulyje:
- Japonijoje kasmet apie 30 000 senjorų miršta vieniši (kodokushi fenomenas) – The Guardian
- Didžiojoje Britanijoje 1,4 mln. vyresnių nei 65 m. žmonių teigia dažnai arba visada jaučiantys vienatvę – Age UK
- JAV 43 % vyresnių nei 60 m. žmonių jaučiasi vieniši net gyvendami su šeima – Cigna 2020 tyrimas
Aldonos istorija – ne pramanas. Tai skaudanti Lietuvos ir viso pasaulio senjorų realybė.
Lietuvos kaimo pievos vasarą: