1963 metais kroatų muzikos mokytojas Frane Selakas pateko į neįtikėtiną situaciją. Skrydžio tarp Zagrebo ir Rijekos metu lėktuvo durys atsivėrė, vyras buvo išmestas į orą, o lėktuvas sudužo – žuvo visi keleiviai, išskyrus jį. Selakas atsibudo ligoninėje su lengvais sužalojimais ir sužinojo, kad nusileido tiesiai ant šieno kupetos. Ši istorija skamba kaip stebuklas, tačiau ar šieno kupeta tikrai gali išgelbėti gyvybę kritimo iš didelio aukščio metu?
Atrodo, kad gyvybes gelbstinti šieno kupeta yra tik mitas / Iliustracija iš inerneto šaltinių
Šieno kupeta – gelbėtoja ar tik mitas?
Intuityviai atrodo logiška: minkštas šienas turėtų sušvelninti smūgį net ir krentant iš didelio aukščio. Vis dėlto realybėje šienas elgiasi panašiai kaip tankus čiužinys – greitai susispaudžia ir tampa kietu sluoksniu, kuris beveik nesumažina kūnui tenkančių perkrovų.
Krintant iš lėktuvo greitis per kelias sekundes pasiekia apie 200 km/h. Net labai didelė šieno kupeta nespėja sugerti visos smūgio energijos, todėl kūnas patiria mirtinus pažeidimus. Teoriškai, kad kritimas būtų išgyvenamas, reikėtų visiškai vienalytės, 20–30 metrų aukščio kupetos be kieto pagrindo po apačia. Tokių realiame gyvenime nebūna. Įprasta šieno kupeta lauke gali šiek tiek sušvelninti kritimą tik iš nedidelio aukščio, pavyzdžiui, nuo namo stogo.
Todėl Frane Selako atvejis greičiausiai yra retas išimtis, o ne taisyklė. Galbūt lėktuvas tuo metu skrido ne itin aukštai – pati istorija apie tai nutyli.
Kas nutinka krentant į vandenį?
Daugelis mano, kad kritimas į ežerą ar upę būtų saugesnis variantas. Tačiau tiesa kitokia: vandens paviršius dideliu greičiu veikia panašiai kaip betonas. Kūnas sustoja akimirksniu, o vidaus organai patiria stiprų smūgį.
Šansų išgyventi atsiranda tik esant labai dideliam gyliui – mažiausiai 10–15 metrų. Net ir tada tikimybė lieka maža, nes staigus lėtėjimas vyksta per pirmuosius metrus. Jei kritimas vyksta ne statmenai, o nuožulniu kampu, jėga paskirstoma geriau ir rizika sumažėja, tačiau be parašiuto išgyvenimo tikimybė vis tiek itin maža.
Mitai ir realūs išgyvenimo atvejai
Šieno kupeta ar vandens telkinys dažnai vaizduojami kaip „minkšti“ gelbėtojai kino filmuose, tačiau mokslas rodo, kad jie beveik nepadeda sumažinti perkrovų kritimo iš didelio aukščio metu.
Tikri išgyvenimo be parašiuto atvejai visada susiję su ypatinga atsitiktinumo doze. Pavyzdžiui, storas sniegas, tankūs medžių vainikai ar lėktuvo dalys, sulėtinančios kritimą. Žinomiausias patvirtintas atvejis – serbų stiuardesė Vesna Vulović, 1972 m. išgyvenusi kritimą iš daugiau nei 10 km aukščio (lėktuvo uodegos dalis nusileido ant snieguoto šlaito). Kitas pavyzdys – Juliane Koepcke, 1971 m. išgyvenusi kritimą į Amazonės džiungles po lėktuvo sprogimo (medžių šakos sulėtino kritimą).
Pastaruosius metus (2025–2026) naujų išgyvenimų be parašiuto neužfiksuota, tačiau keliami atvejai, kai gyvybes išgelbėjo viso lėktuvo parašiutų sistemos (pvz., Cirrus CAPS), leidžiančios saugiai nusileisti mažiesiems orlaiviams.
Lietuvoje panašių itin retų išgyvenimo be parašiuto atvejų neužfiksuota, tačiau aviacijos saugumas šalyje nuolat tobulinamas.
Išvada
Kritimas iš lėktuvo be parašiuto išlieka viena pavojingiausių situacijų žmogui. „Minkšti“ paviršiai, tokie kaip šieno kupeta ar vanduo, dažniausiai yra tik mitas. Tikrosios išgyvenimo istorijos remiasi fizikos dėsniais ir neįtikėtinu atsitiktinumu. Saugiausias būdas išvengti tokių rizikų – laikytis aviacijos saugumo taisyklių ir pasitikėti profesionaliais pilotais.
Originalus šaltinis: „Ar galima išgyventi, jei iškrisite iš lėktuvo ant šieno kupetos?“ publikuota 2026 m. sausio 19 d. portale hi-news.ru.
Pilna nuoroda: https://hi-news.ru/eto-interesno/mozhno-li-vyzhit-esli-upast-s-samoleta-na-stog-sena.html
Diskleimeris / Pastaba: Straipsnis yra originalios rusų kalbos publikacijos vertimas ir adaptacija. Šaltinis – populiaraus mokslo portalas hi-news.ru. Kai kurios istorijos (pvz., Frane Selako) laikomos nevisiškai patvirtintomis, todėl rekomenduojama faktus tikrinti iš kelių nepriklausomų šaltinių.