2026 m. kovo mėn. Jungtinės Karalystės šiaurės regionų mokyklos sulaukė rekomendacijų, kurios skatina atsižvelgti į tam tikrus religinius jautrumus. Dokumentas „Sharing the Journey“ kelia klausimų apie pusiausvyrą tarp kultūrinės įvairovės ir tradicinio švietimo. Šiame straipsnyje pateikiame faktus, abiejų pusių argumentus ir platesnį kontekstą – be sensacijų, tik remdamiesi šaltiniais.
Kas yra „Sharing the Journey“ gairės ir iš kur jos atsirado?
Gairės „Sharing the Journey“ pirmą kartą parengtos 2022 m. kelių Leiboristų partijos valdomų savivaldybių – Lydso, Kalderdeilio, Oldhamo ir Vekfildo. Vėliau jas perėmė ir kitos tarybos, tarp jų Seftonas bei Tamesidas. Dokumentas išplatintas mokytojams 2026 m. pradžioje ir skirtas padėti mokykloms „demonstruoti jautrų ir teigiamą požiūrį į religinę bei kultūrinę įvairovę“.
Oficialus tikslas – kurti harmoniją ir bendruomenės sanglaudą. Dokumente aiškiai nurodoma, kad „kai kuriems musulmonų tėvams gali kilti jautrumo klausimų, susijusių su meno, šokio, dramos, muzikos, fizinio lavinimo, religinio ugdymo ir santykių, lytinio bei sveikatos ugdymo (RSHE) aspektų mokymu“.
Šios rekomendacijos nėra centrinės vyriausybės privalomas įstatymas, o vietos savivaldybių patarimai mokykloms būti lanksčioms. Tačiau kritikai teigia, kad tokios gairės praktiškai paverčia mokyklas vietos, kur švietimo turinys koreguojamas pagal vieną religinę grupę.
Meno pamokos ir galimi „šventvagystės“ pavojai
Dokumente mokytojams patariama: „Labai svarbu, kad mokykla suprastų šį jautrumą ir būtų atsargi, neprašydama mokinių atkurti Jėzaus, pranašo Mahometo ar kitų islamo pranašais laikomų asmenybių atvaizdų. Kai kurie musulmonų mokiniai gali nenorėti piešti žmogaus figūros.“
„Tai kyla iš hadisų interpretacijų, draudžiančių gyvų būtybių atvaizdus, kuriuos kai kurios sektos laiko stabmeldyste.“ — „Sharing the Journey“ gairės
Šis požiūris remiasi anikonizmo tradicija islamo mene – kai kurių interpretacijų draudimu vaizduoti gyvas būtybes. Vyriausybės atstovai pabrėžia, kad tai tėra pagarba tėvams ir įvairovei. Kritikai, tarp jų „Free Speech Union“ atstovas Richardas Holmesas, teigia: „Tai kelia pavojų, kad bus varžoma įstatymų numatyta žodžio laisvė ir teisėta islamizmo kritika.“
Muzika ir šokis: tradicijos susidūrimas su šiuolaikiniu ugdymu
Dėl muzikos gairėse rašoma: „Islamo tradicijoje muzika tradiciškai ribojama žmogaus balsu ir nederinamais perkusiniais instrumentais, kaip pranašo laikais – jie buvo naudojami tik vestuvėse ir mūšio lauke.“ Mokykloms siūloma aptarti muzikos vietą programoje ir vengti dainų, prieštaraujančių mokinių religiniams įsitikinimams.
Šokio pamokos sulaukia panašaus dėmesio: tėvai gali nerimauti dėl „fizinio kontakto tarp berniukų ir mergaičių“. Dokumentas ragina mokyklas „išklausyti bet kokias susirūpinimą keliančias pastabas“.
Vyriausybės pozicija – tai padeda kurti „supratimą ir sanglaudą“. Kritikai mato čia platesnį Leiboristų vyriausybės modelį: stebėjimą ir savicenzūrą. 2026 m. bendruomenių sekretorius Steve’as Reedas pristatė neprivalomą „prieš musulmonus nukreiptos priešiškumo“ apibrėžimą, kuris, anot kritikos, gali slopinti bet kokią diskusiją apie islamizmą.
Ryšys su platesne socialinės sanglaudos strategija
Šios gairės neatskiriamos nuo kitų Leiboristų iniciatyvų. Nutekėjusi „Socialinės sanglaudos“ strategija teigia, kad net Jungtinės Karalystės vėliavos iškėlimas gali būti „neapykantos įrankis“. Taip pat minima mokyklų programa, skirta „kritiniam mąstymui“ – iš tikrųjų mokanti vaikus atmesti „sąmokslo teorijas“.
2021 m. Batley Grammar School incidentas, kai mokytojas tebeslepiasi dėl pranašo atvaizdo parodymo, rodo realias pasekmes. Užuot gynę pedagogus, institucijos stiprina apribojimus.
Švietimo sekretorė Bridget Phillipson pradėjo mokymo programos peržiūrą, siekdama „įtvirtinti kritinį mąstymą“. Kritikai teigia, kad tai virto ideologiniu konformizmu.
Lietuvos kontekstas: skirtingas požiūris į religinę įvairovę
Lietuvoje musulmonų bendruomenė sudaro mažiau nei 0,1 % gyventojų – daugiausia istoriškai integruoti Lietuvos totoriai bei nedidelė migrantų grupė. Religinis švietimas valstybiniuose mokyklose yra neprivalomas ir konfesinis tik tada, jei susirenka pakankamai mokinių. Nėra žinoma atvejų, kai meno, muzikos ar šokio pamokos būtų ribojamos dėl islamo teisės interpretacijų.
2023 m. studija „Iššūkiai religinei įvairovei Lietuvoje“ (Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba) rodo, kad religinės mažumos susiduria su diskriminacija, tačiau švietimo sistemoje dominuoja sekuliarumas ir katalikiška tradicija. Tai kontrastas JK modeliui – Lietuvoje prioritetas lieka bendram ugdymui, o ne individualiems religiniams jautrumams.
Kritikų perspėjimai ir platesnės pasekmės
Žodžio laisvės gynėjai kalba apie „atšaldantį poveikį“. Richardas Holmesas iš „Free Speech Union“ teigia, kad tokios gairės gali užkirsti kelią teisėtai kritikai. Tuo metu vyriausybė pabrėžia, kad tai tik „lankstumas“ ir „harmonija“.
Ar tai iš tiesų apsaugo vaikus, ar riboja jų kūrybiškumą ir kritinį mąstymą? Faktai rodo abiejų pusių logiką: viena pusė kalba apie pagarbą, kita – apie laisvės ir britiškos kultūros eroziją.
Išvada: kas toliau?
Jungtinės Karalystės atvejis kelia svarbius klausimus visai Europai: kaip suderinti religinę toleranciją su švietimo laisve ir nacionaline tapatybe? Nei vyriausybė, nei kritikai neturi monopolio tiesai – skaitytojas gali pats įvertinti faktus ir šaltinius.
Panašias temas apie Europos kultūrinius pokyčius ir migraciją galite rasti paranormal.lt svetainėje.
Ar tokios nuolaidos stiprina visuomenę, ar silpnina? Diskusija tęsiasi.