Kai liepos 7-ąją Bestepe prezidentiniame komplekse prasidėjo 36-asis NATO viršūnių susitikimas, oficiali darbotvarkė atrodė kaip ir visais pastaraisiais metais: gynybos išlaidų tikslai, parama Ukrainai, karinės pramonės pajėgumai, prisitaikymas prie naujų grėsmių. Tačuau šeimininkei šalčiai šis susitikimas niekada nebuvo vien apie baigiamąjį komunikatą. Tai buvo scena, o Turkija dekoracijas ruošė ne vieną mėnesį.
Vien svečių sąrašas byloja apie susitikimo mastą. Šalia visų 32 narių valstybių vadovų Ankara sutiko JAV prezidentą Donaldą Trumpą, Pietų Korėjos prezidentą Lee Jae-myungą, Europos Vadovų Tarybos pirmininką Antonio Costa bei Europos Komisijos pirmininkę Ursulą von der Leyen. Susitikimo paraštėse ministrai bendravo su partneriais iš Persijos įlankos regiono, taip pat iš Australijos, Japonijos ir Naujosios Zelandijos. Baigiamojoje deklaracijoje buvo dar kartą patvirtintas tvirtas įsipareigojimas kolektyvinei gynybai pagal NATO sutarties 5-ąjį straipsnį, o sąjungininkai pažadėjo Ukrainai 2026 metais skirti apie 70 milijardų eurų (maždaug 80 milijardų dolerių) karinės įrangos, pagalbos ir mokymų.
Tačiau ne tai tapo pagrindine naujiena iš Ankaros. Dėmesio centre atsidūrė pati Turkija — NATO narė, kuri metų metais buvo laikoma sudėtingiausia aljanso partnere, o dabar staiga virto šalimi, be kurios susitikimas galbūt net nebūtų įvykęs.
Žmogus, kuris išlaikė Trumpą kambaryje
Trumpas atvyko į Turkiją vos praėjus kelioms savaitėms po viešų trinčių su Europos sąjungininkais. Jis jau buvo pavadinęs Madridą „baisiu partneriu NATO", Vokietijos gynybos biudžetą įvardijęs kaip „juokingą", o žurnalistams pareiškęs, kad, europiečiams atsisakius jungtis prie karo su Iranu, jam reikėjo ne jų pinigų, o „lojalumo". Kanclerus Friedrichas Merzas atkirto sakydamas, kad Vokietija deda didžiausias gynybos pastangas savo istorijoje, tačiau nuotaika prieš atvykstant į Ankarą buvo įtempta.
Tada nuskambėjo frazė, pakeitusi viso susitikimo kryptį. Trumpas žurnalistams pasakė, kad greičiausiai nebūtų atvykęs, jei susitikimo šeimininku nebūtų buvęs jo „draugas" Erdoganas — lyderis, kurį jis apibūdino kaip labai stiprų. Tai buvo neįprastas pareiškimas iš esančio pareigose JAV prezidento apie NATO susitikimą: kad jo dalyvavimas priklausė ne nuo viso aljanso, o nuo šeimininkaujančios šalies vadovo. Kaip teigiama, daugeliui diplomatų pagrindinis šio kasmetinio 32 lyderių susitikimo uždavinys tapo užtikrinti realų Trumpo atvykimą — ir Ankara tai pasiekė.
Turkija šio scenarijaus nepaliko atsitiktinumui. Erdoganas pats pasitiko Trumpą ant kilimo lėktuvams; Turkijos televizija transliavo sutikimą su kavalerijos palyda, garbės sargyba ir per dangų praskrendančiais lėktuvais, paliekančiais raudonus, baltus ir mėlynus dūmų pėdsakus. Karinis orkestras grojo tradicinius maršus, o Erdoganas kartu su pirmąja ponia kiekvieną atvykstantį lyderį sveikino asmeniškai, vardu. Stebėdamas Mehter orkestro pasirodymą, Trumpas rodė nykštį aukštyn. Sėdėdamas šalia Erdogano prezidentūroje, Trumpas trumpai apibendrino: „Kartais susirandi bendrą kalbą su pačiais sunkiausiais žmonėmis, kaip jis."
Tuo metu, kai Vašingtono santykiai su keliomis Europos sostinėmis buvo įtempti, Turkija pasiūlė tai, ko dauguma sąjungininkų negalėjo: raudoną kilimą, asmeninį ryšį ir vietą, kur JAV prezidentas, jo paties teigimu, tikrai jautėsi laukiamas.
Tiltas į Damaską, nutiestas per Ankarą
Turkijos vaidmuo kaip jungiamosios grandies neapsiribojo vien Trumpo ir Erdogano santykiais — jis persikėlė ir į Vidurio Rytus. Susitikimo paraštėse Trumpas surengė plačiai nušviestą susitikimą su Sirijos prezidentu Ahmedu al-Sharaa — buvusiu „Nusros fronto" vadu, už kurio galvą kadaise buvo skirtas atlygis — ir žurnalistams pareiškė tikįsis, kad Siriją bus galima išbraukti iš Vašingtono valstybių, remiančių terorizmą, sąrašo. „Manau, taip padarysiu. Kodėl gi ne?" — sakė jis, pridurdamas, kad Sirija, vadovaujama al-Sharaa, buvo „stabilizuota".
Kaip teigia Vidurio Rytų analitikai, Turkija nuo pat Bašaro al-Assado nuvertimo 2024 metų gruodį buvo pagrindinė al-Sharaa iškilimo architektė, o pats Trumpas pripažino, kad būtent Erdoganas padėjo nutiesti tiltą tarp Vašingtono ir Damasko. Šaliai, kurios saugumo darbotvarkėje dominuoja karo nuniokota siena su Sirija, kurdų karinės grupuotės, pabėgėlių srautai ir kaimyninės valstybės atstatymas, JAV ir Sirijos kontakto priėmimas NATO viršūnių susitikimo metu buvo puiki proga vienu metu pasirodyti ir kaip Europos sąjungininkei, ir kaip nepakeičiamai Vidurio Rytų politikos vertėjai Vašingtonui — dviem vaidmenims, kurie iki šiol retai taip akivaizdžiai vienas kitą sustiprindavo.
Netgi apčiuopiamiausias susitikimo rezultatas buvo susijęs būtent su JAV ir Turkijos santykiais. Susitikime Erdogano rezidencijoje Trumpas paskelbė, kad Vašingtonas panaikins sankcijas, taikytas Ankarai nuo 2020 metų dėl Rusijos S-400 oro gynybos sistemos įsigijimo — sankcijas, dėl kurių Turkija taip pat buvo pašalinta iš F-35 naikintuvų programos. „Mes panaikinsime sankcijas", — sakė Trumpas žurnalistams, pridurdamas, kad detalėmis rūpinasi jo valstybės sekretorius ir iždo sekretorius. Paklaustas, ar Vašingtonas vis dar nerimauja, kad Rusija galėtų gauti paslapčių iš S-400 sistemos, stovinčios šalia slaptumo lėktuvo, jis šį susirūpinimą tiesiog atmetė mostu.
Dėl paties F-35 klausimo Trumpas nedavė aiškaus pažado, tačiau nepaliko abejonių dėl savo nusiteikimo. Jis pavadino šį lėktuvą „be jokios abejonės geriausiu", o Ankarą — „daugeliu atžvilgių kur kas lojalesne nei kitos šalys, kurias laikome lojaliomis". Erdoganas savo ruožtu tvirtino, kad abi pusės jau aptarė galimybę Turkijai gauti penkis lėktuvus, pabrėžė, kad Trumpas „visada laikosi savo pažadų", ir sakė tikįsis dar iki susitikimo pabaigos padėkoti amerikiečių prezidentui už gerą žinią. Kliūčių dar išlieka nemažai — nuo Nacionalinio gynybos įgaliojimų akto ir Kongreso pasipriešinimo iki Izraelio nerimo dėl galimo regioninio oro pranašumo praradimo bei baimės, kad Erdogano „vyriausybė paveikta ekstremistų" — tačiau, atrodo, viešai Trumpui nė vienas iš šių argumentų nerūpi. Net jei realus F-35 lėktuvų perdavimas dar neįvy