Rugsėjo 11-ąją, kai žydų kalendorius pradeda 5787 metus, centrinėje Ukrainoje vėl susirenka minia, kurios dydis jau prilygsta visam miestui. Oficiali linija sako: tai senas religinis pažadas. Alternatyvioje erdvėje klausiama kitaip: kam tai naudinga, ar Umanė virsta antru Izraeliu ir kodėl vietiniai vieni skaičiuoja pinigus, o kiti – šiukšles ir komendanto valandos išimtis. Čia sudėti patikrinami skaičiai, istorija ir abi nuomonės – be vienos „teisingos“ pabaigos.
Kas vyksta Umanėje būtent dabar
Roš Hašana 2026 m. prasideda rugsėjo 11 d. saulėlydžiu ir baigiasi rugsėjo 13 d. vakare. Tai ne pasaulietiniai Naujieji, o teismo ir atgailos dienos: malda, ataskaita sau, troškimas, kad metai būtų įrašyti į gyvenimo knygą. Breslovo chasidams šios dienos turi dar vieną svorį – jų mokytojas rabinas Nachmanas paliko nurodymą rinktis būtent tada ir būtent prie jo kapo.
Skaičiai šiemet jau viršija ankstesnių karo metų vidurkį. Ukrainos pasienio tarnyba skelbė, kad nuo rugpjūčio pabaigos į šalį organizuotais būriais įvažiavo daugiau kaip 31 tūkst. chasidų; vieną rugsėjo dieną – apie 13,7 tūkst. Iki rugsėjo 11-osios rytą vietos policija ir Jungtinė Ukrainos žydų bendruomenė kalbėjo apie 45 tūkst. jau esančių mieste, o bendra prognozė svyruoja tarp 40 ir 50 tūkstančių. 2025 m. po šventės pasienis fiksavо apie 40 tūkst. išvykusių. Kitaip tariant, karas srauto nesustabdė – jis jį tik pabrangino ir perkėlė per Lenkijos, Rumunijos ir Moldovos sausumos punktus, nes Ukrainos oro erdvė uždaryta.
Large groups of Hasidim are crossing into Ukraine and heading to Uman for Rosh Hashanah. Several thousand are already there. By September 11, when the Jewish New Year begins, organizers expect up to 40,000 pilgrims from Israel, the US and around the world. War, missile risk,… pic.twitter.com/eklA9ZzENB
— Iuliia Mendel (@IuliiaMendel) September 8, 2026
Rugsėjo 3 d. JAV ambasada Kyjive išleido atskirą įspėjimą: amerikiečiams nerekomenduojama vykti į Umanę. Priežastys – oro smūgių rizika, slėptuvių trūkumas visiems svečiams, karo padėtis, komendanto valanda ir tai, kad dvigubą JAV–Ukrainos pilietybę turintys vyrai gali būti sulaikyti mobilizacijai. Ukraina panaikino ankstesnę išimtį vyrams, gyvenantiems užsienyje. Izraelio policijos pareigūnai vis tiek atvyko dirbti kartu su Čerkasų srities teisėsauga. Mieste veikia patikros punktai, bagažo skeneriai, pėstieji ir automobiliniai patruliai.
„Valstybės departamentas rekomenduoja JAV piliečiams nevykti į Umanę kasmetinei piligrimystei prie rebės Nachmano kapo per Roš Hašaną.“
— JAV ambasada Kyjive, 2026 m. rugsėjo 3 d.
Kas yra chasidai ir kodėl būtent Breslovas
Chasidizmas – XVIII a. Rytų Europoje, pirmiausia dabartinės Ukrainos žemėse, kilęs ortodoksinio judaizmo sąjūdis. Jis kilo kaip atsakas į sausą, elitiniam mokymuisi paliktą religiją: vietoj vien Teksto – džiaugsmas, malda, paprastumas, gyvas ryšys su cadiku, dvasiniu vadovu. Laikui bėgant sąjūdis skilo į dvarus – atskiras mokyklas su savais papročiais.
Į Umanę kasmet važiuoja daugiausia Breslovo atšakos pasekėjai, bet ne tik jie. Izraelio demokratijos instituto duomenimis, kapą bent kartą yra lankę apie 8 proc. suaugusių žydų izraeliečių, ir tarp jų – ne vien ultraortodoksai, bet ir nacionaliniai religiniai, tradiciniai ir net pasaulietiniai žmonės. Tai svarbu, kai kalbama apie „dešimtis tūkstančių chasidų“: etiketė patogi, bet minia mišresnė, nei skamba antraštėje.
Rabinas Nachmanas ir kapo pasirinkimas
Nachmanas gimė 1772 m. dabartinėje Ukrainoje. Jis – Izraelio Baal Šem Tovo, chasidizmo pradininko, proanūkis. Įkūrė Breslovo mokyklą. Mokė, kad neviltis – didžiausia bėda, o džiaugsmas – darbas. Ypatingą svorį teikė tam, kad pasekėjai Roš Hašaną praleistų su juo.
1810 m. jis mirė Umanėje ir ten palaidotas. Istoriniai pasakojimai sako, kad miestą pasirinko ne atsitiktinai: 1768 m. per Koliivščyną, gaidamakų sukilimą, Umanėje buvo išžudyti tūkstančiai lenkų ir žydų. Aukų skaičius šaltiniuose svyruoja nuo kelių tūkstančių iki dešimčių tūkstančių – tikslios knygos nėra, bet pati žudynių atmintis mieste liko. Nachmanas norėjo gulėti šalia tų, kurie žuvo dėl tikėjimo. Po mirties mokiniai rinkimąsi tęsė. Taip atsirado tradicija, kuri po Sovietų Sąjungos žlugimo išaugo į masinę piligrimystę.
1897 m. žydai sudarė 59 proc. Umanės gyventojų. Antrasis pasaulinis karas bendruomenę sunaikino: po nacių okupacijos žuvo apie 17 tūkst. žydų. Sovietmečiu prie kapo ateidavo saujelė žmonių, rizikuodami būti apkaltinti „religine ardomąja veikla“. Po 1991-ųjų srautas ėmė augti: 1990 m. – apie 2 tūkst., 2000 m. – daugiau kaip 10 tūkst., 2019 m. – iki 50 tūkst. Karas šios kreivės nesulaužė.
Kodėl jie šoka, jei tai teismo dienos
Šokiai Umanės gatvėse nėra privalomas Roš Hašanos ritualas. Tai Breslovo teologijos išorė. Nachmanas mokė, kad liūdesys uždaro žmogų, o džiaugsmas atveria kelią maldai. Todėl bendras dainavimas, rateliai, net transo ritmas gatvėje daliai svečių yra ta pati malda, tik kitu kūnu.
Yra ir kita, rečiau cituojama pusė. Haaretz ir kiti izraeliečių stebėtojai jau seniai rašė, kad dalis atvykėlių važiuoja ne tik dėl cadiko, bet ir dėl savotiškų „vyriškų atostogų“: alkoholio, kanapių, minios, muzikos. Vikipedijos ir žiniasklaidos apžvalgose renginys kartais lyginamas su festivaliu. 2025 m. Ukrainos policija po šventės skelbė apie narkotikų bylas, priverstinį keliolikos Izraelio piliečių grąžinimą ir kelių asmenų draudimą įvažiuoti trejiems metams. 2026 m. izraeliečių atstovai vėl minėjo pavienius pažeidimus. Tai nereiškia, kad „visi chasidai – vakarėlio turistai“. Tai reiškia, kad minia nėra vienalytė, o vietiniai mato būtent tą mišrų veidą.
Muzika ir šokiai chasidų susibūrimuose yra įprasti. Nachmanas džiaugsmą laikė ne priedu prie tikėjimo, o jo dalimi.
Rugsėjo 11-osios išvakarėse tūkstančiai vienu metu kartojo „Tikun ha-klali“ – dešimties psalmių rinkinį, kurį Breslovas laiko sielos taisymu. Kai kurie būriai meldėsi už Ukrainą, kai kuriuose vaizdo įrašuose skambėjo ir ukrainiečių himnas. Tai viešoji, gerai filmuojama pusė. Kita pusė lieka kiemuose ir naktiniame triukšme.
Ar vietiniai ukrainiečiai patenkinti
Trumpas atsakymas: ne visi, ir ne dėl tos pačios priežasties.
Viena grupė skaičiuoja pajamas. 2025 m. turizmo mokestis miestui siekė apie 20 mln. grivinų (palyginti su 17 mln. metais anksčiau). 2026 m. dienos mokestis – 432,35 grivinos privačiame būste ir 216,18 viešbutyje. Butų nuoma šventės dienomis šauna iki dešimčių tūkstančių grivinų už kelias naktis; pranešta ir apie 72 tūkst. už aštuonių žmonių butą, ir apie vilas už daugiau kaip 100 tūkst. Taksi, prekyba, laikinos valgyklos, pervežimai nuo sienos – visiems tai trumpas, bet tankus sezonas. Dalis umanėnų išvažiuoja iš savo butų ir grįžta po šventės su metine „tryliktąja alga“.
Kita grupė skaičiuoja kainą, kurios biudžetas nemato. 2026 m. sausį žurnale „Contemporary Jewry“ paskelbtas Allos Marčenko tyrimas apie vietinių grėsmių suvokimą rodo pasikartojančius motyvus: naktinė muzika, girtavimas, šiukšlės prie kapo, užtvertos gatvės, vaikų kelias į mokyklą, jausmas, kad „užsieniečiams galima tai, ko negalima mums“, baimė dėl ligų ir dėl to, kad skundai policijoje „vis tiek nieko neduos, nes svečiai išvažiuos“. Pastaraisiais metais fiksuoti ir konkretūs incidentai – nuo stumdymosi gatvėje iki 2026 m. pranešimo apie chuliganizmą prieš 15-metę, kurį policija teigė tirianti.
Trečia linija – žemė. Prie Nachmano kapo ir senųjų žydų kapinių zonos ne kartą kilo ginčų dėl viešbučių. 2022–2024 m. kasinėjant rastą apie 30 žmogaus kaulų. Ukrainos kultūros ministerija kapą įtraukė į valstybės saugomų paminklų registrą, teismai nurodė griauti dalį statinių, o 2026 m. rugsėjį dalis Breslovo rabinų protestavo prieš viešbučio darbus, kiti vietos rabinai tvirtino, kad kapų ten nėra. Tai vidinis žydų ginčas ant ukrainiečių miesto grunto – ir vienas iš taškų, kur „šventoji vieta“ virsta nekilnojamojo turto byla.
LRT 2025 m. rudenį tai apibūdino paprastai: šokiai vienus pykdo, kitus džiugina. Abu sakiniai teisingi vienu metu.
Kam tai naudinga
Jei klausti be poezijos, nauda skirstosi sluoksniais.
Umanės savivaldybei ir verslui. Trumpalaikis pinigų antplūdis, mokesčiai, sezoninis užimtumas. Kartu – milijoninės išlaidos šiukšlėms, sanitarijai, apsaugai. Miestas šventės sąskaitą apmoka pats; centrinė valdžia karo metu papildomų policininkų duoda nenoriai.
Organizatoriams ir tarpininkams. Skrydžiai į Kišiniovą ar Varšuvą, autobusai, nakvynės, maistas, „paketai“. Izraelio žiniasklaida 2026 m. vasarą rašė apie planus skirti apie 20 mln. šekelių (apie 5,3 mln. JAV dolerių) logistikai per Moldovą – laikinam terminalui, apsaugai, vertėjams. Dalies pinigų pervedimas stringo, Moldovos šaltiniai viešai neigė gavę visą sumą. Pats ginčas rodo, kad valstybė čia jau ne tik „religijos reikalas“, bet ir biudžeto eilutė, kuri Izraelyje pykdo tuos, kas klausia: kodėl milijonai keliui į Umanę, kai namie karas ir šaukimas.
Kyivui. Piligrimystė – retas kanalas, kuriuo Haredi organizacijos, rabinai ir Izraelio institucijos kalbasi tiesiogiai su Ukrainos pasienio, policijos ir savivaldos žmonėmis. Breslovo atstovai viešai dėkojo Ukrainai, kad karo metu durų neuždarė. Tai minkštoji diplomatija, kurios ambasados vienos nesukurtų.
Informaciniam frontui. Rusijos šaltiniai kasmet kartoja tą patį paketą: „privilegijuoti žydai“, „Ukraina jiems leidžia viską, saviems – nieko“, kartais – klastotės ir dirbtinio intelekto nuotraukos. Ukrainos dezinformacijos centras 2026 m. rugsėjo 11 d. tai įvardijo kaip operaciją, kurios tikslas – kurstyti antisemitizmą ir kiršinti vietinius su svečiais. Tuo pat metu vietinių pyktis dėl triukšmo nėra „rusiškas išradimas“ – jis dokumentuojamas ir ukrainietiškuose tyrimuose. Propaganda paima tikrą trintį ir pripučia ją iki sąmokslo.
Kas nėra įrodyta kaip valstybinis projektas: kad Ukraina taptų „antru Izraeliu“ pilietybės, suvereniteto ar kolonizacijos prasme. Umanėje nėra Izraelio administracijos. Yra kapo zona, sezoninė minia, nupirkti butai, izraeliečių policininkai talkininkais ir diplomatijos siūlas. Tarp šių faktų ir frazės „antras Izraelis“ – logikos šuolis, kurį daro komentatoriai, ne archyvai.
Ar Ukraina ketina tapti antru Izraeliu
Šis klausimas internete kyla kas rudenį. Jį reikia išardyti į dalis, kitaip lieka tik šūkis.
Pirma. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra žydų kilmės. Tai biografijos faktas, ne įrodymas, kad valstybė vykdo sionistinį persikėlimo planą. Žydų dalis Ukrainos gyventojų – mažuma. Umanės piligrimai dažniausiai išvažiuoja po kelių dienų. Nuolatinė Breslovo infrastruktūra mieste yra, dalis šeimų turi būstą, bet tai ne demografinis užėmimas 80 tūkst. miesto.
Antra. „Antras Izraelis“ kaip analogija su palestiniečių žeme čia veikia emociškai, ne teisiškai. Izraelis – suvereni valstybė su kariuomene ir sienomis. Umanė – Ukrainos savivaldybė karo zonoje, kuri kelioms savaitėms uždaro kvartalus svečių saugumui. Panašumas, kurį mato kritikai, yra kitur: užsienio religinė bendruomenė turi savo taisykles, savo apsaugą, savo pinigų srautą ir jausmą, kad vietos įstatymas šventės metu minkštėja. Tai trinties zona, ne aneksija.
Trečia. Alternatyvioje žiniasklaidoje pasakojimas dažnai sulipdomas taip: žydų oligarchai, Zelenskis, Umanės „eksteritorialumas“, Izraelio ginklai, „šventa žemė Rytų Europoje“. Kiekviena detalė turi atskirą gyvenimą. Kai kurios – teisingos (Izraelio policija vietoje, NT sandoriai, diplomatinis dėmesys). Kai kurios – senas antisemitinis šablonas, kurį Rusija mielai pakartoja, nes jam nereikia įrodymų, užtenka minios su peisais karo šalyje. Skaitytojui verta klausti ne „ar tai slaptas planas“, o „kuris teiginys turi dokumentą, o kuris – tik gretimą sakinį“.
Ketvirta. Yra ir atvirkštinė, rečiau girdima izraelietiška kritika. Dalis Izraelio visuomenės pyksta, kad Haredi jaunuoliai važiuoja į Umanę, kai šalyje vyksta karas ir ginčas dėl ješivų studentų šaukimo. 2025 m. oro uostuose buvo sulaikymų. Piligrimystė tapo vidaus politikos kamuoliu: vieniems – šventa pareiga, kitiems – privilegija išvengti naštos. Ukraina šioje scenoje – scena, ne režisierius.
Lietuviškas kontekstas, kurio masinė žiniasklaida paprastai neįdeda
Chasidizmas gimė ne Izraelyje ir ne Niujorke. Jis gimė Podolėje ir Voluinėje, dabartinės Ukrainos žemėse, ir bandė eiti į šiaurę. Lietuvoje atsimušė į sieną, kuri turi vardą: Vilniaus Gaonas Elijahu.
XVIII a. pabaigoje Vilnius buvo vadinamas Šiaurės Jeruzale – ne dėl mistikos, o dėl Teksto. Litvakai, mitnagedai („priešininkai“), laikė Toros studijas pačiu tikėjimo darbu. Chasidų džiaugsmas, cadiko kultas ir emocinė malda Gaonui atrodė kaip Teksto išdavystė ir, po Sabatajaus Cvi katastrofos, kaip pavojingas mesianizmas. 1772 ir 1781 m. Vilniuje skelbti cheremai – atskyrimai nuo bendruomenės. 1782 m. Didžiosios sinagogos kieme deginta pirmoji chasidinė knyga. Chasidizmas Lietuvoje neišnyko – Karlinas, Liahavščiai, vėliau Chabadas turėjo maldos namus – bet niekada netapo vyraujančia forma, kokia tapo Ukrainoje.
Todėl lietuviui Umanės šokiai atrodo keistesni nei umanėnui. Tai ne tik „žydų šventė karo šalyje“. Tai ir seno litvakiško ginčo aidas: ar Dievui reikia proto tyloje, ar kūno džiaugsmo gatvėje. Vilnius rinkosi pirmą. Breslovas – antrą. Abu liko judaizmo viduje.
Šiandien iš Lietuvos į Umanę važiuoja nedaug. Srautas – Izraelis, JAV, Vakarų Europa. Bet istorinė linija eina per tą pačią Abiejų Tautų Respublikos erdvę, kurioje kadaise gyveno ir litvakai, ir chasidai, ir ta pati 1768 m. smurto banga, dėl kurios Nachmanas pasirinko kapą.
Apie religijos, galios ir viešų frazių sandūrą lietuviškai jau rašyta ir kitais rakursais – nuo Normo Colemano frazės apie „visatos šeimininkus“ iki rabinų vizito pas Putiną po Tuckero Carlsono interviu. Ten, kaip ir čia, svarbu neatskirti dokumento nuo interpretacijos. Kitas, ramesnis sluoksnis – kasdienių kūnų praktikos, kurias karo ir streso metais žmonės vis tiek ieško virtuvėje: slogos liaudies receptai ir kraujagyslių valymas augalais priklauso kitai lentynai, bet tam pačiam klausimui – kas gydo, o kas tik skamba kaip gydymas.
Ką masinė žiniasklaida paprastai palieka paraštėje
Didieji portalai mielai rodo šokį, peisus ir sakinį „nepaisydami karo“. Tai teisinga, bet plona. Rečiau telpa keturi dalykai.
Pirma, ekonominė asimetrija. Svečias per tris dienas palieka sumą, kuri vietiniam yra mėnesio alga, ir išvažiuoja. Savivaldybė gauna mokestį ir sąskaitą už šiukšles. Kas laimi ilgai – neaišku, nes infrastruktūra po šventės lieka ta pati, tik labiau nubrozdinta.
Antra, teisės nelygybės jausmas. Karo padėtis visiems, bet šventės zonoje atsiranda išimtys, užtvaros, izraeliečių uniformos. Net jei teisiškai tai apsauga, sociologiškai tai atrodo kaip antras režimas viename mieste. Marčenko tyrimas būtent tai ir fiksuoja: grėsmė vietiniams dažnai simbolinė – „jie užima erdvę“ – bet simbolis veikia kaip politika.
Trečia, vidinis žydų konfliktas. Ne visi rabinai myli Umanės masę. Ne visi Haredi važiuoja. Daliai izraeliečių tai pabėgimas nuo šaukimo. Daliai Breslovo – vienintelė vieta, kur Nachmano pažadas dar gyvas. Suvienodinti juos į „žydus“ patogu visoms propagandoms.
Ketvirta, 1768 ir 1941 metų šešėlis. Kapas stovi ant žudynių atminties. Chasidai tai vadina šventumu. Dalis ukrainiečių Koliivščyną vis dar moko kaip valstiečių sukilimą prieš lenkų panus. Tos pačios gatvės laiko dvi atmintis. Šventė jų nesutaiko – tik kasmet uždengia muzika.
Išvada
Dešimtys tūkstančių žmonių 2026 m. rugsėjį važiuoja į Umanę todėl, kad rabinas XVIII–XIX a. sandūroje paliko nurodymą rinktis prie jo kapo Roš Hašaną, o jo mokykla džiaugsmą pavertė religine pareiga. Jie šoka, nes Breslovui šokis nėra spektaklis – tai būdas nepasiduoti nevilčiai. Jie važiuoja per karą, nes pažadas jiems svarbesnis už ambasadų lygį 4.
Ar vietiniai patenkinti? Tie, kurie nuomoja butus – dažnai taip. Tie, kurie gyvena už trijų kvartalų nuo kapo ir negali užmigti – dažnai ne. Ar Ukraina tampa antru Izraeliu? Pagal turimus faktus – ne. Pagal interneto analogijas – klausimas kartojamas kiekvieną rudenį, nes minia su svetima kalba ir svetima apsauga karo mieste visada atrodo didesnė, nei yra.
Kam naudinga? Trumpai – nuomotojams, tarpininkams, miesto kasai, Kyjivo diplomatijai ir visiems, kam reikia vaizdo, kad „gyvenimas tęsiasi“. Kam kenkia? Tvarkai, slėptuvių matematikai ir tam trapiam susitarimui, kad šventė nesprogs į buitinį konfliktą, kurį kas nors vėl pavadins civilizacijų karu.
Skaitytojas čia turi pakankamai dalių, kad susidėtų savo vaizdą. Vienintelis sąžiningas sakinys yra šis: Umanėje susitinka XVIII amžiaus pažadas, XXI amžiaus karas ir rinka, kuri moka už abu.
Šaltinis ir pastaba
Originalo pagrindas: apžvalginis tekstas apie kasmetinę Breslovo piligrimystę į Umanę („Why tens of thousands of Hasidic Jews are flocking to Ukraine – and why they are dancing“), papildytas 2025–2026 m. pirminiais pranešimais.
Pirminiai ir tikrinami šaltiniai: JAV ambasados Kyjive saugumo įspėjimas, 2026-09-03; Ukrainos pasienio tarnybos ir Jungtinės žydų bendruomenės skaičiai, skelbti per Ukrinform, Censor.NET, Interfax-Ukraina; Israel National News ir The Yeshiva World apie turizmo mokestį; LRT reportažas „Chasidų šokiai Umanėje“ (2025-10-11); A. Marčenko, „Perceptions of Danger Around Jewish Pilgrimages to Uman“, Contemporary Jewry, 2026; YIVO Encyclopedia įrašas apie Umanę; Visuotinė lietuvių enciklopedija, „Judaizmas Lietuvoje“.
Diskleimeris / pastaba faktų tikrintojams. Šis tekstas nėra kvietimas nekęsti religinės grupės ir nėra valstybės pozicija. Skaičiai apie piligrimų kiekį skirtingose tarnybose tą pačią dieną skiriasi keliolika tūkstančių – tai būdinga masiniams renginiams, ne „slėpimui“. Teiginiai apie „antrą Izraelį“, „eksteritorinį anklavą“ ar „sąmoningą kolonizaciją“ čia pateikiami kaip cirkuliuojantys naratyvai ir gretinami su dokumentais, kurie jų neįrodo. Vietinių pyktis dėl triukšmo, kainų ir statybų yra atskiras, patikrinamas socialinis faktas. Rusijos informacinės atakos, naudojančios šią temą antisemitizmui kurstyti, irgi yra patikrinamas faktas. Skaitytojas prašomas skirti šiuos sluoksnius.