Dabartiniu metu praktiškai niekas nebetiki tuo, kad mūsų planetą iš tikrųjų gali lankyti kitų planetų gyventojai, ateiviai. Hipotetiškai didžioji žmonijos dalis tiksliai žino, kad ateiviai lankėsi (yra tai patvirtinantys įrodymai). Netgi dabar kai kurie pasakoja apie tai, jog periodiškai danguje mato šviečiančius rutulius ar taip vadinamas skraidančias lėkštes ...
Norint suprasti tai, ar kada nors žmonės savo akimis pamatys nežemiškųjų civilizacijų gyventojus, ar sugebės nustatyti su jai tiesioginį kontaktą, gauti iš ateivių kokią nors informaciją, reikia pažvelgti atgal į praeitį.
Reikia pažymėti, kad Žemės paviršius yra tarsi savotiškas senienų muziejus, kuriame saugomi liudijimai apie daugelį įvykių, kurie Žemėje vyko per pastaruosius šimtmečius ar tūkstantmečius. Reikia tik gerai paieškoti ir, visiškai tikėtina, pavyks aptikti ateivių buvimo pėdsakus. Kuo ilgesnis istorinis periodas bus apimtas, tuo didesnė ši tikimybė. Pastaruoju metu ateivių buvimo mūsų planetoje pėdsakų paieška tapo labai populiari. Šių paieškų metu pavyko sužinoti nemažai įdomių faktų, kurie nors ir nėra tiesiogiai susiję su ateiviais, tačiau verti būti specialiai išnagrinėti.
Pavyzdžiui, įvairiose mūsų planetos vietose aptinkami labai seniai pastatytų didžiulių statinių liekanos. Vienas tokių statinių yra Baalbeko terasa, esanti Libane netoli Antilibano kalnų. Šis statinys pastatytas iš didžiulių akmeninių plokščių, kurių amžius ne vienas tūkstantis metų. Visos plokštės iškaltos netoliese esančiose akmens kasyklose, o po to kažkokiu nežinomu būdu pakeltos į didžiulį aukštį.
Gana neseniai ne viename Centrinės Amerikos rajone, pavyzdžiui, Kosta Rikoje, buvo aptikti didžiuliai akmeniniai rutuliai, kurių skersmuo yra du metrai ar net daugiau ir kurie yra idealios geometrinės formos. Šie rutuliai pagaminti iš baltosios lavos, tačiau jie randasi lygiose vietovėse, tarp bananų plantacijų, kur nėra jokių lavos uolienų.
Galima daryti prielaidą, kad šie rutuliai yra dirbtinės kilmės, tačiau netgi dabartiniais laikais, panaudojant specialią įrangą, tokių rutulių ištekinimas yra labai sudėtingas uždavinys. Todėl labai sunku, gal net visiškai neįmanoma įsivaizduoti, kaip senovėje žmonės galėjo be sukimo prietaisų ir lekalų pagaminti tokius akmeninius rutulius. Įdomu ir tai, kad rutuliai išdėstyti pagal pasaulio šalis.
Kaip svarbų archeologinį atradimą reikia pažymėti ir piešinius ant uolų, kuriuos prancūzų mokslininkai aptiko Sacharos urvuose. Viename piešinyje pavaizduotas žmogus su skafandru.
Mokslininkai pateikė prielaidas, kaip galima būtų visus šiuos radinius paaiškinti.
Jie yra įsitikinę, kad senovėje pastatytus didžiulius statinius galima traktuoti kaip savotiškus paminklus, kuriuos pastatė ateiviai iš kitų planetų, norėdami pažymėti savo atvykimą į Žemę. Baalbeko terasą ir kitus panašius statinius galima laikyti raketų starto aikštele, kurią kosmonautai specialiai įrengė. O paslaptingieji akmeniniai rutuliai galėjo būti savotiškais nusileidimo orientyrais kosminiams laivams.
Tačiau įrodyti šių mokslininkų iškeltų hipotezių teisingumą neįmanoma. Pirmiausia dėl to, kad paaiškinti visus šiuos faktus vien tik ateivių vizitais nėra teisinga - yra ir kitokių traktavimų. Šiuos faktus galima paaiškinti ir kitomis, labiau į tiesą panašiomis priežastimis. Be to, kai kuriais atvejais kyla daug esminių klausimų.
Kalbant apie milžiniškus statinius, reikia pažymėti, kad planetoje jų yra nemažai, visi jie siejami su skirtingais istoriniais periodais ir pastatyti jie įvairiose Žemės vietose.
Vien tik ši aplinkybė verčia abejoti šių statinių ryšiu su ateiviais. Daryti prielaidą, kad ateiviai po to, kai apsilankė Žemėje, praktiškai visame planetos paviršiuje nusprendė statyti milžiniškus statinius, yra nelogiška.
Tačiau iš kitos pusės, jeigu bent vienas šis statinys yra pastatytas žmonių, tuomet tokių statinių statybos be pašalinės pagalbos problema nustoja būti neišsprendžiama.
Yra ir daugiau klausimų, į kuriuos reikia atsakyti. Pavyzdžiui, detaliau nagrinėjant žmonijos istoriją, galima pastebėti vieną įdomų dėsningumą - kuo aukštesnis senosios civilizacijos išsivystymo lygis, tuo mažiau jėgų ir priemonių ji naudojo, ir kuo racionalesni statiniai, kuriuos ji sukūrė, tuo labiau jie atitinka tiems tikslams, kuriems ir buvo pastatyti.
Jeigu tikėti mokslininkų teiginiais, kad ateiviai buvo aukšto išsivystymo lygio civilizacijų atstovai, tuomet nesuprantama, kam jiems reikėjo statyti tokius gremėzdiškus ir beveik visiškai nenaudingus statinius, kurių statybai reikėjo išeikvoti tiek daug pastangų?
Teiginys, kad Baalbeko terasa galėjo būti panaudota kaip aikštelė kosminių laivų paleidimui, irgi kelia rimtų abejonių. Labai sunku įsivaizduoti, kad ateiviai, leisdamiesi
kelionėn į nežinomą planetą, galėjo naudotis kosminiais laivais, kurių paleidimui būtina speciali tvirta starto aikštelė. Jei tokios aikštelės nebūtų buvę galimybės įrengti, ateiviai būtų atsidūrė padėtyje be išeities.
Negalima nekritikuoti ir teiginio, kad ateiviai, kurdami milžiniškus statinius, norėjo palikti prisiminimą apie jų buvimą Žemėje. Visiškai logiška įsivaizduoti, kad šiam tikslui įgyvendinti jie galėjo pasirinkti kur kas racionalesnius būdus. Tačiau tuo pačiu reikia pripažinti, kad šiuose milžiniškuose senoviniuose statiniuose nėra jokios konkrečios užuominos apie jų statybos laiką ir apie pačius statytojus.
Archeologai ir istorikai kalba apie tai, kad Baalbeko terasa gali priklausyti finikiečių epochai su kai kuriais romėnų antsluoksniais.
Nieko konkretaus negalima pasakyti ir apie paslaptingus baltus rutulius.
Pirmiausia, nieko stebuklingo jų taisyklingame išsidėstyme nėra. Netgi chaotiškai išmėtytus rutulius galima sujungti tiesiomis linijomis taip, kad jos sudarys taisyklingas geometrines figūras.
Taip pat sudėtinga vienareikšmiškai teigti, kad šie akmenys buvo ženklai, skirti ateivių kosminių laivų nusileidimui. Iš vienos pusės, Centrinėje Amerikoje aptikti rutuliai yra gana dideli, todėl jie gali būti matomi gana nemažu atstumu nuo Žemės. Tačiau lygiai tokių pačių rutulių, tik žymiai mažesnių, yra aptikta kitose pasaulio vietose. Šie rutuliai tikrai negalėjo būti naudojami kaip orientyrai nusileidimui. Tačiau šie mažesni rutuliai irgi yra idealiai taisyklingos formos. Tokiu būdu galima daryti prielaidą, kad visi šie rutuliai yra natūralios kilmės.
Kalbant apie Sacharos urvuose aptiktus piešinius, tai pirmiausia reikia pažymėti tai, kad kosmonautų su skafandrais panašumas su vaizdais ant uolų yra tik apytikris, todėl pastebėti šį panašumą reikalinga labai gerai išlavinta vaizduotė. Be to, analizuojant aptiktus paveikslus, reikia neužmiršti apie šiose vietose senovėje gyvenusių dailininkų stiliaus ypatybes. Iš tiesų, detali senųjų Sacharos gyventojų kultūrinio palikimo analizė rodo, kad aptikti piešiniai atitinka stilių, kuris tuo istoriniu periodu buvo paplitęs, atvaizduojant gyvas būtybes. Nieko labai nepaprasto senuosiuose piešiniuose ant uolų nėra, ypač jeigu atsiminti tai, kad pasaulis, kurį vaizduoja šių dienų dailininkai, neretai irgi visiškai nepanašus į realųjį pasaulį.
Remdamiesi šiais samprotavimais kai kurie mokslininkai iškėlė hipotezę, kad piešinių ant uolų prototipai buvo ritualinės kaukės, kurios senovėje buvo naudojamos visuose žemynuose. Tokiu atveju galima teigti, kad Sacharos urvuose aptikti piešiniai yra žemiškos kilmės.
Kai kurie mokslininkai kaip savotišką įrodymą, kad mūsų planetoje lankėsi ateiviai, pateikia įvairias legendas ir mitus apie dievus ir angelus, kurie ne kartą buvo nusileidę į Žemę ir po to vėl pakilo atgal į dangų. Tokie pasakojimai aptinkami įvairiose tautose. Tačiau negalima pripažinti neginčijamais argumentus, kurie paremti tik senoviniais skraidančių aparatų aprašymais. Pakanka prisiminti taip vadinamas skraidančias lėkštes. Be abejo, egzistuoja tam tikri realūs reiškiniai, kuriuos žmonės traktuoja kaip NSO. Tai gali būti optinės iliuzijos, šviesos reiškiniai, kokios nors slaptos karinės technikos bandymai. Bet kokiu atveju, iki šių dienų nėra nė vieno realaus įrodymo, kad skraidančios lėkštės susijusios su kokia nors kosmine civilizacija.
Apibendrinant galima pasakyti, kad egzistuoja teorinė galimybė, jog mūsų planetoje lankėsi ateiviai iš kitų kosminių civilizacijų. Tačiau kol kas nėra jokių konkrečių duomenų, kurie įrodytų, jog tokie apsilankymai buvo. Gali būti, kad žmonės šių įrodymų kol kas neaptiko.
Ar lankėsi Žemėje ateiviai iš kitų planetų? :: NSO, Ateiviai
Norint suprasti tai, ar kada nors žmonės savo akimis pamatys nežemiškųjų civilizacijų gyventojus, ar sugebės nustatyti su jai tiesioginį kontaktą, gauti iš ateivių kokią nors informaciją, reikia pažvelgti atgal į praeitį.
Pavyzdžiui, įvairiose mūsų planetos vietose aptinkami labai seniai pastatytų didžiulių statinių liekanos. Vienas tokių statinių yra Baalbeko terasa, esanti Libane netoli Antilibano kalnų. Šis statinys pastatytas iš didžiulių akmeninių plokščių, kurių amžius ne vienas tūkstantis metų. Visos plokštės iškaltos netoliese esančiose akmens kasyklose, o po to kažkokiu nežinomu būdu pakeltos į didžiulį aukštį.
Gana neseniai ne viename Centrinės Amerikos rajone, pavyzdžiui, Kosta Rikoje, buvo aptikti didžiuliai akmeniniai rutuliai, kurių skersmuo yra du metrai ar net daugiau ir kurie yra idealios geometrinės formos. Šie rutuliai pagaminti iš baltosios lavos, tačiau jie randasi lygiose vietovėse, tarp bananų plantacijų, kur nėra jokių lavos uolienų.
Galima daryti prielaidą, kad šie rutuliai yra dirbtinės kilmės, tačiau netgi dabartiniais laikais, panaudojant specialią įrangą, tokių rutulių ištekinimas yra labai sudėtingas uždavinys. Todėl labai sunku, gal net visiškai neįmanoma įsivaizduoti, kaip senovėje žmonės galėjo be sukimo prietaisų ir lekalų pagaminti tokius akmeninius rutulius. Įdomu ir tai, kad rutuliai išdėstyti pagal pasaulio šalis.
Kaip svarbų archeologinį atradimą reikia pažymėti ir piešinius ant uolų, kuriuos prancūzų mokslininkai aptiko Sacharos urvuose. Viename piešinyje pavaizduotas žmogus su skafandru.
Mokslininkai pateikė prielaidas, kaip galima būtų visus šiuos radinius paaiškinti.
Jie yra įsitikinę, kad senovėje pastatytus didžiulius statinius galima traktuoti kaip savotiškus paminklus, kuriuos pastatė ateiviai iš kitų planetų, norėdami pažymėti savo atvykimą į Žemę. Baalbeko terasą ir kitus panašius statinius galima laikyti raketų starto aikštele, kurią kosmonautai specialiai įrengė. O paslaptingieji akmeniniai rutuliai galėjo būti savotiškais nusileidimo orientyrais kosminiams laivams.
Tačiau įrodyti šių mokslininkų iškeltų hipotezių teisingumą neįmanoma. Pirmiausia dėl to, kad paaiškinti visus šiuos faktus vien tik ateivių vizitais nėra teisinga - yra ir kitokių traktavimų. Šiuos faktus galima paaiškinti ir kitomis, labiau į tiesą panašiomis priežastimis. Be to, kai kuriais atvejais kyla daug esminių klausimų.
Kalbant apie milžiniškus statinius, reikia pažymėti, kad planetoje jų yra nemažai, visi jie siejami su skirtingais istoriniais periodais ir pastatyti jie įvairiose Žemės vietose.
Vien tik ši aplinkybė verčia abejoti šių statinių ryšiu su ateiviais. Daryti prielaidą, kad ateiviai po to, kai apsilankė Žemėje, praktiškai visame planetos paviršiuje nusprendė statyti milžiniškus statinius, yra nelogiška.
Tačiau iš kitos pusės, jeigu bent vienas šis statinys yra pastatytas žmonių, tuomet tokių statinių statybos be pašalinės pagalbos problema nustoja būti neišsprendžiama.
Yra ir daugiau klausimų, į kuriuos reikia atsakyti. Pavyzdžiui, detaliau nagrinėjant žmonijos istoriją, galima pastebėti vieną įdomų dėsningumą - kuo aukštesnis senosios civilizacijos išsivystymo lygis, tuo mažiau jėgų ir priemonių ji naudojo, ir kuo racionalesni statiniai, kuriuos ji sukūrė, tuo labiau jie atitinka tiems tikslams, kuriems ir buvo pastatyti.
Teiginys, kad Baalbeko terasa galėjo būti panaudota kaip aikštelė kosminių laivų paleidimui, irgi kelia rimtų abejonių. Labai sunku įsivaizduoti, kad ateiviai, leisdamiesi
kelionėn į nežinomą planetą, galėjo naudotis kosminiais laivais, kurių paleidimui būtina speciali tvirta starto aikštelė. Jei tokios aikštelės nebūtų buvę galimybės įrengti, ateiviai būtų atsidūrė padėtyje be išeities.
Negalima nekritikuoti ir teiginio, kad ateiviai, kurdami milžiniškus statinius, norėjo palikti prisiminimą apie jų buvimą Žemėje. Visiškai logiška įsivaizduoti, kad šiam tikslui įgyvendinti jie galėjo pasirinkti kur kas racionalesnius būdus. Tačiau tuo pačiu reikia pripažinti, kad šiuose milžiniškuose senoviniuose statiniuose nėra jokios konkrečios užuominos apie jų statybos laiką ir apie pačius statytojus.
Archeologai ir istorikai kalba apie tai, kad Baalbeko terasa gali priklausyti finikiečių epochai su kai kuriais romėnų antsluoksniais.
Nieko konkretaus negalima pasakyti ir apie paslaptingus baltus rutulius.
Pirmiausia, nieko stebuklingo jų taisyklingame išsidėstyme nėra. Netgi chaotiškai išmėtytus rutulius galima sujungti tiesiomis linijomis taip, kad jos sudarys taisyklingas geometrines figūras.
Taip pat sudėtinga vienareikšmiškai teigti, kad šie akmenys buvo ženklai, skirti ateivių kosminių laivų nusileidimui. Iš vienos pusės, Centrinėje Amerikoje aptikti rutuliai yra gana dideli, todėl jie gali būti matomi gana nemažu atstumu nuo Žemės. Tačiau lygiai tokių pačių rutulių, tik žymiai mažesnių, yra aptikta kitose pasaulio vietose. Šie rutuliai tikrai negalėjo būti naudojami kaip orientyrai nusileidimui. Tačiau šie mažesni rutuliai irgi yra idealiai taisyklingos formos. Tokiu būdu galima daryti prielaidą, kad visi šie rutuliai yra natūralios kilmės.
Kalbant apie Sacharos urvuose aptiktus piešinius, tai pirmiausia reikia pažymėti tai, kad kosmonautų su skafandrais panašumas su vaizdais ant uolų yra tik apytikris, todėl pastebėti šį panašumą reikalinga labai gerai išlavinta vaizduotė. Be to, analizuojant aptiktus paveikslus, reikia neužmiršti apie šiose vietose senovėje gyvenusių dailininkų stiliaus ypatybes. Iš tiesų, detali senųjų Sacharos gyventojų kultūrinio palikimo analizė rodo, kad aptikti piešiniai atitinka stilių, kuris tuo istoriniu periodu buvo paplitęs, atvaizduojant gyvas būtybes. Nieko labai nepaprasto senuosiuose piešiniuose ant uolų nėra, ypač jeigu atsiminti tai, kad pasaulis, kurį vaizduoja šių dienų dailininkai, neretai irgi visiškai nepanašus į realųjį pasaulį.
Remdamiesi šiais samprotavimais kai kurie mokslininkai iškėlė hipotezę, kad piešinių ant uolų prototipai buvo ritualinės kaukės, kurios senovėje buvo naudojamos visuose žemynuose. Tokiu atveju galima teigti, kad Sacharos urvuose aptikti piešiniai yra žemiškos kilmės.
Kai kurie mokslininkai kaip savotišką įrodymą, kad mūsų planetoje lankėsi ateiviai, pateikia įvairias legendas ir mitus apie dievus ir angelus, kurie ne kartą buvo nusileidę į Žemę ir po to vėl pakilo atgal į dangų. Tokie pasakojimai aptinkami įvairiose tautose. Tačiau negalima pripažinti neginčijamais argumentus, kurie paremti tik senoviniais skraidančių aparatų aprašymais. Pakanka prisiminti taip vadinamas skraidančias lėkštes. Be abejo, egzistuoja tam tikri realūs reiškiniai, kuriuos žmonės traktuoja kaip NSO. Tai gali būti optinės iliuzijos, šviesos reiškiniai, kokios nors slaptos karinės technikos bandymai. Bet kokiu atveju, iki šių dienų nėra nė vieno realaus įrodymo, kad skraidančios lėkštės susijusios su kokia nors kosmine civilizacija.
Apibendrinant galima pasakyti, kad egzistuoja teorinė galimybė, jog mūsų planetoje lankėsi ateiviai iš kitų kosminių civilizacijų. Tačiau kol kas nėra jokių konkrečių duomenų, kurie įrodytų, jog tokie apsilankymai buvo. Gali būti, kad žmonės šių įrodymų kol kas neaptiko.
Ar lankėsi Žemėje ateiviai iš kitų planetų? :: NSO, Ateiviai
