Man 31 metai, išsiskyrusi, auginu du vaikus, 8 ir 4 m. Profesija – slaugytoja-fizioterapeutė, dirbu prabangioje sanatorijoje.
Šią vasarą pas mus ilsėjosi kokių 60-ies vyriškis, toks malonus, pagarbus. Iš pradžių gėles dovanojo, saldainius, žarstė komplimentus – na, šiaip daugelis taip elgiasi, aš jau įpratau.
Išoriškai mažai kuo skiriasi nuo kitų – man visi pacientai vienodi. O kai jis išvyko, sužinojau, kad tai labai įtakingas ir pasiturintis žmogus. Mes su mergaitėmis pasijuokėme, kad aš paleidau savo laimę, o neseniai jis vėl pasirodė – atvyko specialiai pas mane.
Dovanojo brangius kvepalus, pasveikino su artėjančiomis šventėmis ir nedaugžodžiaudamas pasiūlė tapti jo meiluže.
Jis žino, kad aš vieniša motina, todėl iškart užsiminė, kad labai padės finansiškai. Iš manęs reikalaujama periodiškai su juo susitikinėti, galbūt net važiuoti poilsiauti, na ir, žinoma, visa kita.
Tiesiai pasakysiu, nuo šio pasiūlymo aš kaip nesava. Aš, žinoma, ne kokia vienuolė, bet šito, mano manymu, jau per daug. Maža to, kad žmogus man tinka į tėvus, tai dar ir perka mane be ceremonijų lyg kokį daiktą.
Bet ar aš turiu teisę atimti iš savo vaikų galimybes, kurių pati niekada negalėsiu jiems suteikti? Tai ir kita mokykla, ir visokios įmanomos lavinamosios programos, įdomus poilsis ir sveikatinimas, galų gale.
Dėdulė viską nupasakojo labai viliojančiai – žino, ant kokios skaudžios nuospaudos užminti vienišai motinai. Žodžiu, pažadėjau jam pagalvoti ir dabar nerandu sau vietos.
Galva ištino, negaliu užmigti – vis galvoju, ar verta taip žemintis netgi dėl vaikų, o gal užkišti savo išdidumą kuo giliau ir tapti turtingo gašlaus senio išlaikytine. Pasmerkite arba patarkite…
