Žmonijos kilmė ir evoliucija visada buvo intriguojanti tema, o senovės legendos siūlo gausybę pasakojimų apie pirmąsias žmonių rases. Pasak šių legendų, trečioji rasa išsiskiria savo kūrybos būdu ir dvasine transformacija. Pirmieji trečiosios rasės žmonės, pasirodę po dviejų ankstesnių rasių, patyrė nepaprastus pokyčius, kurie paveikė ne tik jų fizinę, bet ir dvasinę evoliuciją.
Pirmoji rasė sukūrė antrąją “pumpuravimosi” būdu, antroji, “prakaitu pagimdytoji”, davė pradžią trečiajai analogišku, bet jau sudėtingesniu būdu. Ji išvystė “gimusius iš kiaušinio”. “Prakaitas” suintensyvėjo, jo lašai padidėjo ir tapo rutulio formos kūnais – dideliais kiaušiniais, pasitarnavusiais kaip vaisiaus ir kūdikio gimimo vieta. Branduoliai įgydavo didžiulio kiaušinio formą ir palaipsniui sukietėdavo. Motina-tėvas išskirdavo gemalą, kuriame gemalinis vaisius augdavo keletą metų. Pasibaigus augimo periodui, kiaušinis skildavo ir jaunas žmogiškasis gyvūnas išlįsdavo iš jo be jokios pagalbos, panašiai kaip dabar paukščiai.
Legenda byloja:
“Trečiosios rasės pradžioje Žemėn nusileido Išminties Sūnūs, kuriems atėjo metas įsikūnyti kaip žmogiškųjų monadų Ego. Pamatę pirmųjų trečiosios rasės žmonių menkai išvystytas formas, jie atstūmė jas – atmetė “gimusius iš prakaito”: “Jie dar nepasiruošę”. Išminties Sūnūs nepanoro įeiti taip pat ir į pirmuosius gimusius iš kiaušinio. “Mes galime rinktis”. – pasakė Išminties Viešpačiai. Įsikūnijančios jėgos pasirinko labiausiai pribrendusius vaisius ir atstūmė visus likusius. Kai kurie įėjo į Čhają. Kiti nukreipė tik Kibirkštį, likusieji laukė iki ketvirtosios rasės. Tie, į kuriuos įėjo, laikui bėgant tapo Archatais, tie, kurie tegavo tik kibirkštį, liko be aukštojo pažinimo – kibirkštis degė silpnai. Treti liko “bepročiai”. Jų monados nebuvo pasiruošusios. Jie tapo “siauragalviais”.
Maždaug iki trečiosios rasės vidurio žmonės, kaip ir gyvūnai, buvo fizinio kūno neturintys eteriniai belyčiai organizmai. Laikui bėgant, per milijonus metų, gyvūnų kūnai vis labiau tankėjo. Gyvūnijos formos taip pat evoliuciobavo ir gausėjo. Prieštvaninių roplių būrį papildė taip vadinami “gelmių drakonai” ir skraidančios gyvatės. Šie ilgakakliai vandens gyventojai tapo paukščių protėviais. Taip pterodaktilis, plezozauras ir jų giminaičiai gyveno šalia tuometinių žmonių iki pat trečiosios rasės pabaigos.
Žinduoliai, kaip ir visi kiti gyvūnai, pradžioje buvo hermafroditai, tik vėliau įvyko lyčių išsiskyrimas – gyvūnai pasidalino į patinus ir pateles ir pradėjo gimdyti. Po to, kai medžiaginius kūnus įgiję gyvūnai suskilo pagal lytį, pagal lytį į dvi dalis pasidalijo ir žmonija. Trečioji rasė vystymosi pradžioje buvo beveik bekūnė, vėliau, vis labiau tankėjant kūnams, kiekvienas žmogus palaipsniui tapo dvilyčiu arba androginu, ir tik praėjus labai ilgam laiko tarpui trečiosios rasės žmonės suskilo į dvi aiškias lytis.
Pasikeitė nesuskaičiuojama gausybė kartų, kol nuo pirmųjų pokyčių buvo prieita prie galutinio lyčių susiformavimo. Gemalinė ląstelė, palikusi savo gimdytoją, iš karto vystydavosi į dvilytę būtybę. Vėlesnėje evoliucijos pakopoje gemalinė ląstelė tapdavo tikru kiaušiniu. Laipsniškai ir vos pastebimai šiems kiaušiniams evoliucionuojant, ėmė gimti būtybės, kurių viena lytis buvo labiau išreikšta, kol galų gale susiformavo skirtingų lyčių būtybės – vyrai ir moterys.
Kai kurie trečiosios rasės individai, tebebūdami dar savo apvalkaluose, t.y. kiaušiniuose, skirdavosi savo lytimi ir iš jų išsilukštendavo tikri vyriškos ar moteriškos lyties mažyliai. Keičiantis geologiniams periodams, naujai atsirandančių porasių žmonės ėmė prarasti savo ankstesnius gebėjimus. Trečiosios rasės 4-ojo porasio pabaigoje dingo vos gimusių mažylių gebėjimas vaikščioti, o 5-ojo porasio pabaigoje visi ėmė gimti tokiomis aplinkybėmis ir tokiu būdu, kaip visos mums gerai žinomos istorinės žmonių kartos. Žinoma, šiam procesui prireikė šimtų tūkstantmečių.
Suskilus žmonijai į vyrus ir moteris ir susiformavus žmogaus gimimui per lyčių susijungimą, trečioji rasė pažino mirtį. Pirmųjų dviejų rasių žmonės nemirdavo, tik ištirpdavo, išnykdavo, absorbuoti savo palikuonių. Pirminis žmogus lyg Feniksas atgimdavo iš savo seno kūno naujame kūne laikui bėgant, sulig kiekviena nauja karta jo kūnas darėsi vis tankesnis ir fiziškai tobulėjo. Mirtis atsirado tik po to, kai žmogus tapo tikra fizine būtybe – mirtis atėjo su fizinio kūno susiformavimu.
Visi šie pokyčiai – skilimas į dvi lytis ir fizinio kūno susidarymas įvyko trečiosios pagrindinės žmonijos rasės viduryje prieš 18 mln metų.
Pirmykštis fizinis trečiosios rasės žmogus tik savo išore buvo žmogumi. Tais laikais proto jis dar neturėjo – jo sąmonė tebuvo gyvūno lygio. Šiam laikotarpiui priklauso ir vadinamasis pirmasis nuopolis: tie, kurie neturėjo Kibirkšties, “siauragalviai”, sueidavo su kai kurių gyvūnų patelėmis. Iš jų kilo panašūs į žmones gyvūnai apaugę rusvais plaukais, vaikščiojantys keturiomis.
Lyginant su dabartiniu žmogumi, to periodo žmonės fiziologiškai buvo kitokie. “Gyvūnų patelės” skyrėsi nuo tų, kurios egzistuoja dabar, tiek pat, kiek anų dienų “žmonės” skyrėsi nuo šiandieninio. Tas žmogus tik išore buvo žmogus, kai su žvėrimi-pabaisa pagimdė žmogbeždžionių protėvius, proto jis dar neturėjo. Taip buvo subjaurotas žmogiškasis orumas, fiziškai nusileidžiant iki gyvulio lygio.
Trečioji rasė buvo perspėta neliesti gamtos uždrausto vaisiaus, karaliai ir Viešpačiai, vadovavę rasei, draudė šį nuodėmingą susijungimą, bet perspėjimas nebuvo išgirstas. Žmonės suvokė savo veiksmų nepadorumą tik tada, kai jau buvo vėlu – po to, kai monados iš aukščiausiųjų sferų įsikūnijo juose ir apdovanojo juos suvokimu.
Kiekviena planeta turi vyresniąją seserį planetą, kuri ją globoja. Taip Žemė yra Veneros jaunesnioji sesuo. Kadangi Venera neturi palydovų, tai ji įsivaikino Mėnulio pagimdytą Žemę. Veneros planetos valdovas taip pamilo įvaikintą kūdikį, kad apsilankė Žemėje ir davė jai tobulus įstatymus, kurių vėlesnių amžių žmonės ėmė nebepaisyti.
Veneros planeta – aušros ir sutemų palydovė – galingiausia ir paslaptingiausia iš visų planetų. Venera gauna dukart daugiau Saulės šviesos ir šilumos negu Žemė, ji yra “mažoji saulė”, kurioje kaupiamos Saulės Šviesos atsargos. Venera atiduoda Žemei trečdalį savo atsargų, pasilikdama kitas dvi.
Veneros “žmonija” yra viena pakopa aukščiau už mūsiškę. Veneriečiai yra tiek aukščiau už mus, kiek mes esame aukščiau už savo planetos gyvūnus. Venera yra Žemės dvasinis prototipas. Trečioji Žemės rasė buvo tiesiogiai įtakojama Veneros planetos. Trečiosios rasės viduryje iš ten į Žemę atėjo Veneros “žmonijos” atstovai – “Proto sūnūs” ( Manasa-Putra ) – Šviesiosios esybės, apie kurias užsimenama kaip apie Ugnies Sūnus, dėl jų spindinčios išvaizdos. Jie apsigyveno mūsų planetoje ir tapo jaunosios žmonijos mokytojais. Jie įsikūnydavo tose dieviškųjų karalių dinastijose, dvasiniuose mokytojuose ir vaduose, kurie plačiai aprašyti senovės mituose ir legendose.
Kai kurie veneriečiai veikė kaip Kosminio Proto trečiosios gyvybės bangos laidininkai, gyvuliškąjam žmogui suteikdami monadinę gyvybės kibirkštį, iš kurios formuojasi protas – Manas. Kosminio Proto – Logo – spindulys nušvietė iki tol miegojusį žmogaus protą – ir pradinis Manas tapo apvaisintu. Šios jungties vaisius – žmogaus mentalinio kūno užuomazga, kuri nuolat auga ir pilnėja. Taip įvyko dvasios individualizacija. Dvasia, esanti šiame kūne, ir yra aukštasis Aš, individualybė – tikrasis žmogus.
Tai buvo tikroji žmogaus gimimo valanda. Ir nors žmogaus esmė amžina – negimsta ir nemiršta, jo, kaip individo, gimimas laike yra visiškai apibrėžtas. Nuo tada “pagal Dievo paveikslą” sutvertas žmogaus Aš pradėjo savo evoliuciją.
Prieš 18 mln metų, trečiosios rasės laikotarpiu, sausumos ir jūrų pasiskirstymas buvo visiškai kitoks. Nebuvo nei Afrikos, nei Amerikų, nei Europos – tais laikais jos dar ilsėjosi vandenyno dugne. Dabartinės Azijos tebuvo tik dalis – jūra tyvuliavo Himalajų papėdėje, o taip pat virš Tibeto, Mongolijos ir Gobio dykumos. Už šių jūrų driekėsi kraštai, dabar vadinami Rytų Sibiru, Grenlandija ir pan. Išilgai pusiaujo driekėsigigantiškas žemynas, užėmęs didesnę Pacifiko bei Indijos vandenyno dalį. Žemynas apėmė sritį, esančią į pietus nuo Himalajų, driekėsi per pietų Indiją, Ceiloną ir Sumatrą. Po to, kiek piečiau, jis apėmė Madakaskarą iš dešinės ir Tasmaniją iš kairės, tik keliais laipsniais nesiekdamas antarktinio rato. Ir nuo Australijos, kuri tuomet buvo vidinė žemyno dalis, tęsėsi tolyn į Pacifiką už Rapa Nuji ( Velykų salų ). Be to, dalis žemyno driekėsi aplink Rytų Afriką Atlanto vandenynu iki šiaurės, užlinkdama ties Norvegija. Žemynas vadinosi Lemūrija.
Senoji rasė buvo gigantų rasė. Pirmieji fiziniai lemūriečiai buvo 18 metrų ūgio. Sulig kiekviena vėlesne porase ūgis mažėjo ir per kelis mln metų sumažėjo iki 6 metrų. Apie ūgį liudija gigantiškos statulos Velykų saloje – apsemto žemyno liekanoje. Jas pastatė patys lemūrai ir jos buvo tokio dydžio, koks buvo statytojų ūgis. Ši sala priklauso ankstyvajai Lemūrijos civilizacijai. Staigus vulkanų išsiveržimas ir vandenyno dugno kilimas iškėlė šią mažą archainių amžių relikviją jau po to, kai kartu su kitomis žemyno dalimis ji buvo nugrimzdusi į okeaną. Iškėlė nepaliestą su visomis statulomis ir vulkanu, ir paliko kaip trečiosios rasės egzistavimo liudininkę.
Daugelis statulų yra nuo 6 iki 9 m aukščio. Užtenka patyrinėti šių kolosų galvas, kad sužinotum tipo ir charakterio bruožus, būdingus trečiosios rasės milžinams. Statulos atrodo lyg išlietos pagal vieną formą, nors bruožai ir skiriasi. Jose ryškiai pavaizduotas juslinis tipas.
Lemūriečiai buvo didelės fizinės jėgos žmonės, sugebėję gintis ir atokiai išlaikyti gigantiškas mezozojinio ir kainozojinio periodo pabaisas. Jos užpuldinėdavo žmones, kaip ir jie užpuldinėdavo jas. Apsuptas tokių Gamtos sutvėrimų, žmogus galėjo išgyventi tik todėl, kad pats buvo gigantas.
Atsiskyrus lytims, pirmųjų rasių palaima baigėsi. Žmonės jau nebegalėjo toliau gyventi eterinių žmonių rojuje, kuris jiems virto baltu užšalusiu lavonu. Šaltis privertė žmones statyti slėptuves ir išrasti apdarą. Tuomet jie ėmė melstis dievams. Jie neturėjo tikėjimų, kuriuos galima būtų vadinti religija, jie nieko nežinojo apie kokią nors tikėjimo sistemą. Tačiau jei religija vadintume tai, kas vienija mases vienai garbinimo formai, išreiškiančiai palaimos jausmą, panašų į tą, kurį kūdikis jaučia mylintiems tėvams, tai net patys ankstyviausi lemūriečiai nuo pat gebėjimo protauti atsiradimo turėjo religiją.
Tarp jų buvo šviesiųjų dievų, atėjusių iš Veneros, jų vaikystė prabėgo šalia Tų, kurie sukūrė juos, gaubė savo rūpesčiu ir suteikė galimybę sąmoningai ir protingai gyventi. Tai buvo senovės laikų Aukso Amžius, kai “dievai vaikščiojo žeme ir laisvai bendravo su mirtingaisiais”. Kai šitas amžius pasibaigė, dievai pasitraukė, t.y. tapo nematomi. Taigi, jie nuo laikų pradžios vadovavo žmonijai, įsikūnydami dieviškųjų dinastijų karaliais. Jie davė pirmą impulsą civilizacijai – Protą, kuriuo jie apdovanojo žmoniją, nukreipė ją išradimų, menų kryptimi.
Ugnis, išgaunama trynimu, buvo pirmoji Gamtos paslaptis, pirmoji ir svarbiausioji materijos savybė, atskleista žmogui. Išminties viešpačiai iš kitų planetų atnešė vaisių ir grūdų, iki tol nežinomų Žemėje ir atidavė naudotis tiems, kuriuos jie valdė. Štai kviečiai nėra žemės produktas – niekada nebuvo rasta jų laukinė forma.
Atėjus Dieviškosioms dinastijoms, susikūrė pirmosios civilizacijos. Ir tuo metu, kada kai kuriose Žemės srityse dalis žmonių gyveno klajoklišką, patriarchalinį gyvenimą, o kitose – laukiniai tik pradėjo mokytis statyti židinius ugniai saugoti ir gintis nuo stichijų – jų broliai, įkvėpti dieviškojo proto, statė namus ir vystė menus bei mokslą.
“Statytojai”, nepaisant progresuojančios civilizacijos, savo galias įvaldydavo tik palaipsniui, tuo tarpu kai jų broliai – piemenys – iš prigimties naudojosi stebuklingomis galiomis. Civilizacija vystė fizinę ir intelektualinę sferą visuomet psichinės bei dvasinės sferos sąskaita. Savo psichinės prigimties suvokimas ir valdymas ankstyvajai žmonijai buvo įgimta savybė, tokia pat natūrali, kaip vaikščiojimas ir mąstymas.
Trečiosios rasės civilizuotos tautos, vadovaujamos dieviškųjų valdovų, statė didžiulius miestus, diegė menus ir mokslus, tobulai išmanė matematiką, astronomiją, architektūrą. Lemūriečiai statė savo didžiulius uolų tipo miestus iš retų mineralų ir metalų, iš išsiveržusios lavos, iš baltojo kalnų marmuro ir požeminio juodojo akmens. Pirmieji didieji miestai buvo pastatyti toje žemyno dalyje, kuri dabar vadinama Madagaskaru. Visi senoviniai ciklopinių statinių likučiai buvo paskutiniųjų lemūriečių porasių rankų darbas. Akmeninių statinių likučiai Velykų saloje taip pat ciklopinio charakterio. Tai iškalbingas liudijimas apie žuvusį žemyną ir jo civilizuotus gyventojus.
Pagrindinių žmonijos rasių gimimą ir žūtį visada lydi geologiniai žemės rutulio pakitimai. Juos sukelia žemės ašies poslinkiai. Senuosius žemynus užlieja vandenynai, atsiranda naujos žemės, didžiulės kalnų grandinės iškyla ten, kur jų anksčiau nebuvo. Su kiekvienu rasės atėjimu žemės paviršius visiškai pasikeičia – tai dėsnis, kuris ima veikti nustatytu laiku, tiksliai atitikdamas Kosminio Proto evoliucijos planą. Labiausiai prisitaikiusių tautų ir rasių išlikimą užtikrina savalaikė pagalba. Neprisitaikę – nevykėliai – sunaikinami, nušluojami nuo žemės paviršiaus.
Po to, kai trečioji rasė pasiekė suklestėjimo apogėjų, prasidėjo nuopolio laikai. Tai atsiliepė ir rasės žemynui – Lemūrija ėmė lėtai grimzti ir skaldytis daugybėje vietų į atskiras salas. Tos salos, pradžioje didelės, palaipsniui išnyko. Šiuo metu didžiausia Lemūrijos liekana yra Australija. Dabartinis Ceilonas Lemūrijos periodu buvo didelės Lankos salos šiauriniu plokštikalniu, kuriame trečioji rasė pabaigė savo egzistavimą.
Vulkanų veikla suardė Lemūriją, žemės drebėjimai ir požeminė ugnis ją nugramzdino į vandenyno bangas. Lemūrija žuvo maždaug prieš 700 000 metų. Etiopų tautos – juodaodžiai: negrai, bušmenai, australiečiai ir kiti yra senovės lemūriečių palikuonys.
Trečioji rasė, kaip teigiama, atsirado "gimusi iš kiaušinio", o jos vystymasis buvo glaudžiai susijęs su Veneros planeta ir Išminties Sūnumi. Šie pasakojimai atskleidžia, kaip žmonija evoliucionavo nuo belyčių eterinių būtybių iki fizinių, dvasinių ir intelektualių būtybių, galinčių suvokti mirtį ir transformaciją. Mokslo ir filosofijos perspektyvos nagrinėja šiuos mitus, siekdamos suprasti, kaip jie gali atspindėti mūsų pačių dvasinį vystymąsi.
