Ar kada susimąstėte, kiek kainuoja laikas, praleistas su artimaisiais? Ši istorija – apie mamą, kuri mylėjo sūnų tyliai, kantriai, nieko nereikalaudama. Ji dirbo, taupė, meldėsi už jį, o vakarus leido su jo nuotraukomis ir retomis žinutėmis. Bet sūnus, paskendęs savo gyvenime, vis atidėliojo skambutį. Kai pagaliau susitiko, buvo per vėlu suprasti, ką jis prarado. Tai pasakojimas apie meilę, vienatvę ir tai, kas lieka, kai laiko nebelieka.
Ne, sūnus buvo gyvas ir sveikas, jam viskas klojosi gerai. Jis daug dirbo, turėjo jauną žmoną, draugų ratą, kolegų būrį – gyvenimas buvo pilnas veiksmo. Kalbėtis su mama jam atrodė kiek nuobodu, gal net nereikalinga – juk yra kasdienybė, kuri užpildo visą laiką. Sūnus Igoris tikrai mylėjo mamą, bet tam meilei parodyti vis pritrūkdavo valandos. „Paskambinsiu rytoj,“ – galvodavo jis, o rytojus virsdavo savaitėmis.
Mama tai suprato. Ji neįkyrėdavo, neskambindavo per dažnai, nenorėjo trukdyti. „Kam lįsti, jei vaikui viskas gerai?“ – ramindavo save. Bet širdyje ilgėjosi jo balso, juoko, tų trumpų akimirkų, kai galėdavo pasakyti: „Sūneli, kaip laikaisi?“ Dirbo medicinos sesele vaikų skyriuje, su meile rūpinosi mažaisiais pacientais. Vaikai jai buvo visas pasaulis – gal todėl, kad savasis Igoriokas jau seniai užaugo ir išskrido iš namų. Vakarais, grįžusi į tylų butą, ji kartais vartydavo senas sūnaus nuotraukas – mažo berniuko šypsena primindavo laimingesnius laikus.
Būdama viena, ji tyliai šnabždėdavo, tarsi kalbėtų su juo – tokia motiniška keistenybė, kurios niekas nematė. Kiekvieną vakarą melsdavosi už sūnų, prašydama jam sveikatos ir laimės. O tada atsiversdavo seną telefoną ir skaitydavo jo žinutes – jų buvo nedaug, bet kiekviena brangi. „Su kovo 8-ąja, mamyte!“, „Laimingo gimtadienio!“, „Linkiu sveikatos ir ilgų metų!“ – standartiniai sveikinimai, kartais su paveikslėliu – Kalėdų eglutė ar Naujųjų metų fejerverkai. Ji šypsojodavosi, glostydama ekraną, tarsi galėtų per jį paliesti sūnų.
Vieną dieną mama visgi ryžosi paskambinti. „Atsiprašau, Igoriokai, kad trukdau,“ – nedrąsiai pradėjo ji. – „Nupirkau tau dovaną, gal užvažiuotum pasiimti?“ Sūnus, kaip visada skubėdamas, atsiliepė: „Kam, mama? Aš viską turiu. Bet gerai, atvažiuosiu – ne dėl dovanos, tiesiog pasimatyti. Tik laiko vis stinga, žinai gi, kaip būna.“ Jis buvo geras sūnus, tik tas gerumas dažnai likdavo užgožtas kasdienio šurmulio.
Po trijų dienų jis atvažiavo – vakare, vos kelioms minutėms. Stovėjo prie durų, rankoje laikydamas nedidelį tortą. „Tai tau, mama!“ – tarė ir šyptelėjo. Į vidų neužėjo – skubėjo, kaip visada. Mama padavė jam dovaną, o kai Igoris atidarė elegantišką dėžutę, net aiktelėjo iš nuostabos. Tai buvo beveik naujausio modelio iPhone – brangus, modernus, kainavęs daugiau, nei sūnus galėjo įsivaizduoti. „Mama, iš kur?!“ – sušuko jis, priblokštas.
Ji tik švelniai nusišypsojo, akys spindėjo džiaugsmu, kad pagaliau jį mato. „Taupiau metus, sūneli. Sau nieko nepirkau, viską atidėjau – norėjau tave pradžiuginti,“ – tarė ji, apkabindama jį stipriai, tarsi bijodama paleisti. Paskui tyliai pridūrė: „Žinai, Igoriokai, aš truputį apsirgau. Greitai guldys į ligoninę. Tu man kartais paskambink, gerai? O jei negalėsi – parašyk. Jei ir to nebus laiko – atsiųsk paveikslėlį. O jei ir to nepadarysi – nieko baisaus. Šitas telefonas visada bus tavo rankose. Paimsi jį – ir prisiminsi mane. Man to užteks. Žinosiu, kad tu apie mane galvoji.“
Sūnus linktelėjo, pažadėjo paskambinti, bet širdyje jau jautė keistą nerimą. Po savaitės mamos nebeliko. Liga, kurią ji slėpė, pasiglemžė ją tyliai ir greitai. Ligoninės palatoje liko tik jos senas telefonas su keliomis sūnaus žinutėmis. O Igoriui liko tas brangus iPhone – dovana, kurios jis niekada neprašė, bet kuri dabar tapo sunkiausia našta. Kiekvieną kartą, kai paimdavo jį į rankas, akys pritvinkdavo ašarų. Verkė, nes retai skambino. Verkė, nes retai rašė. Verkė, nes vis galvojo, kad laiko dar daug – juk mama visada bus šalia, kontaktuose, vos vieno mygtuko paspaudimu.
Jis prisiminė, kaip mama kantriai laukė, nieko nereikalaudama. Kaip dirbo su vaikais, kaip šypsojosi, net kai širdyje buvo liūdna. Dabar, laikydamas telefoną, jis suprato, kad tas „dar daug laiko“ buvo iliuzija. Vieną dieną jis paskambino – iš įpročio paspaudė „Mama“, bet išgirdo tik šaltą balsą: „Abonentas nepasiekiamas.“ Ir jokie pinigai, jokios technologijos negalėjo grąžinti to tylaus, brangaus balso, kurio jis taip retai klausėsi.
Ši istorija – priminimas. Jei žmogus neskambina, nerašo, neįkyrėja, tai nereiškia, kad jis amžinai lauks. Kartais brangiausia dovana – ne daiktas, o laikas, kurį galime skirti, kol dar nevėlu. Nes vieną dieną net pats moderniausias telefonas taps tik tyliu kaltės ir ilgesio simboliu.