Šumerų civilizacija, viena seniausių pasaulyje, klestėjo Mesopotamijoje dėka natūralių Persijos įlankos potvynių, kurie prieš 7000 metų drėkino laukus be kanalų. Naujas tyrimas PLOS One, remiantis 25 m kerno analize iš Lagašo, atskleidžia, kad dukart per parą potvyniai varžė Tigro ir Eufrato vandenis, kurdami derlingas oazes. Tai leido auginti miežius, kviečius be pastangų, sukuriant maisto perteklių Uruko periode. Vėliau, prieš 5000 m., deltos pokyčiai privertė statyti dirbtinius kanalus, stiprindami socialinę hierarchiją. Sužinokite, kaip gamta, o ne inžinerija, padėjo pagrindą raštui ir miestams.
*Nuotrauka sukurta naudojant Grok (xAI), 2025 m. / Paranormal.lt*
Šumerai, viena pirmųjų civilizacijų Žemėje, klestėjo ne dėl genialių inžinierių, o dėl gamtos dovanos – Persijos įlankos potvynių, kurie tūkstančius metų drėkino derlingas Mesopotamijos žemes be jokių kanalų.
Šumerų civilizacija, gyvavusi dabartinio Irako teritorijoje, laikoma viena pirmųjų planetoje. Nors mokslas dar turi daug spragų žiniose apie tai, kaip atrodė šumerų pasaulis, vieną iš jų, regis, pavyko užpildyti naujo tyrimo, paskelbto mokslo žurnale PLOS One, autoriams.
Geologinio dienoraščio liudijimas
Tyrimo autoriai – Liviu Giosan iš Vuds Holo okeanografijos instituto (Masačusetsas, JAV) ir Reed Goodman iš Raiso universiteto (Teksasas, JAV) – sujungė šiuolaikines technologijas su archeologiniais radiniais, kad atkurtų senovės Mesopotamijos kraštovaizdį.
Pagrindiniu „liudytoju“ tapo 25 metrai ilgio kerno pavyzdys, išgautas 2022 metais senovinio Lagašo miesto (dabartinio Tell el-Hiba Irake) teritorijoje. Šis „geologinis dienoraštis“ – dumblo, smėlio ir organinių liekanų sluoksniai – atskleidė, kad Persijos įlanka kadaise nusidriekė toli į žemyno gilumą.
Potvyniai kaip natūrali drėkinimo sistema
Remiantis palydovinėmis nuotraukomis ir radioanglies datavimu, prieš 700ą 7000–6000 metų Persijos įlanka formavo gigantišką deltą, kurioje potvyniai ritosi 100–200 kilometrų gilyn į sausumą.
Du kartus per parą potvynis apgręždavo Tigro ir Eufrato upių tėkmę, varžydamas gėlą vandenį atgal į žemyno gilumą ir taip sukūrdamas natūralią drėkinimo sistemą. Taip atsirado pelkėtos, potvynių drėkinamos pievos, kurios pamažu sausringas lygumas pavertė derlingomis oazėmis.
Šio gamtos reiškinio dėka ankstyvosios šumerų eros žemdirbiai galėjo auginti datules, javus ir daržoves (pavyzdžiui, miežius) ir kviečius be didelių pastangų kuriant drėkinimo kanalus. Tai buvo tikras rojus to meto žmonėms: potvyniai patys „laistė“ laukus, dovanodami šumerams maisto perteklių.
Perteklius sukūrė civilizaciją
Šis natūralus „pastiprinimas“ idealiai sutapo su kultūros pakilimu. Uruko periodu (maždaug prieš 6000–5200 metų) išsibarstę Ubaido kultūros gyvenviečių gyventojai susiliejo į pirmuosius megalopolius. Ryškiausias pavyzdys – Urukas, miestas, kurio plotas viršijo 250 hektarų ir kuriame gyveno iki 25 000 žmonių.
Maisto perteklius davė impulsą specializacijai: atsirado amatininkai, žyniai, valdovai. Šumeras tapo rašto, rato ir pirmųjų valstybių lopšiu.
Prigimties išdavystė ir dirbtinis drėkinimas
Tačiau gamta nestovi vietoje. Maždaug prieš 5000 metų Eufrato ir Tigro deltos, kartu su kaimynine Chuzestano fandelte (iš Karuno ir Karkeho upių), išsiplėtė gilyn į Persijos įlanką. Potvyniai nebegalėjo varžyti upių vandenų į laukus.
Šis pokytis privertė šumerų miestus-valstybes – Ūrą, Uruką, Lagašą – pereiti prie dirbtinės upių drėkinimo sistemos kūrimo: statyti milžiniškus kanalus, užtvankas ir akvedukus.
Šis perėjimas įtvirtino socialinę hierarchiją: vandens kontrolė tapo valdžios įrankiu, o konkurencija dėl išteklių – varomąja ankstyvosios politikos jėga. Tai rodo, kad irigacinių kanalų statyba buvo ne civilizacijos pradžia, o vėlesnis atsakas į gamtos „išdavystę“.
Šaltinis: Giosan, L., & Goodman, R. (2024). Geological evidence for natural flood irrigation in early Sumer. PLOS One.