Įsivaizduokite, kad viena akimirka Žemėje nelieka nė vieno žmogaus. Ne dėl katastrofos ar karo – tiesiog homo sapiens išnyksta. Kas toliau? Šį minties eksperimentą dar 2007 m. atliko amerikiečių žurnalistas ir ekologas Alanas Weismanas savo bestseleriu tapusioje knygoje Pasaulis be mūsų (angl. The World Without Us). Autorius remiasi mokslininkų, inžinierių ir ekologų įžvalgomis, kad parodytų, kaip greitai gamta atsikovotų erdvę ir kaip ilgai išliktų mūsų palikti pėdsakai.
Iliustracija sukurta Grok, pagal straipsnio tematika / paranormal.lt
Šiandien, praėjus beveik dviem dešimtmečiams nuo knygos pasirodymo, tema išlieka aktuali – ypač klimato kaitos ir biologinės įvairovės nykimo kontekste. Realūs pavyzdžiai, tokie kaip Černobylio uždara zona, iš dalies patvirtina Weismano prognozes.
Miestai ir infrastruktūra: greita griūtis
Miestai, kurie mums atrodo amžini, be priežiūros pradėtų irti vos per kelias dienas. Sustojus siurbliams, metro tuneliai ir požeminės sistemos užtvindytų – Niujorke ar Londone tai įvyktų per savaites. Gelžbetonis skilinėtų nuo temperatūros svyravimų, mediniai pastatai supūtų per kelis dešimtmečius, o dangoraižiai griūtų anksčiausiai.
Kai kurios struktūros laikytųsi ilgiau: Egipto piramidės, Angkoro šventyklos ar senosios Europos katedros galėtų stovėti tūkstančius metų. Tačiau šiuolaikiniai pastatai virstų griuvėsiais, kuriuos apaugtų augalai. Medžių šaknys ardo betoną ne prasčiau už statybinę techniką – po kelių šimtmečių miestai taptų miškingomis kalvomis.
Panašų procesą matome mažesniu mastu. Pavyzdžiui, Olandijos pylimai be priežiūros greitai užleistų vietą jūrai, o šachtos visame pasaulyje virstų ežerais.
Gamta atsigauna: miškai ir laukinė gyvūnija
Be žmogaus gamta pradėtų sparčiai plėstis. Miškai užimtų žemės ūkio plotus ir apleistus miestus. Weismano skaičiavimais, po 300–500 metų didžioji dalis Europos ir Eurazijos vėl būtų padengta tankiais miškais – panašiai kaip prieš 6–8 tūkstančius metų, kai žemdirbystė dar tik prasidėjo.
Atogrąžų regionuose sugrįžtų didžiulės dramblių, liūtų ir antilopių populiacijos. Paukščių skaičius išaugtų milijardais, ypač rūšys, kenčiančios nuo žmogaus veiklos. Tuo tarpu pievų paukščiai sumažėtų, nes miškai užgožtų atviras erdves.
Realus pavyzdys – Černobylio 30 km uždara zona, kurią žmonės paliko po 1986 m. avarijos. Nepaisant radiacijos, ten klesti vilkai, bizonai, elniai, lokiai ir net Prževalskio arkliai. Pastaraisiais metais tyrimai rodo, kad vilkų imuninė sistema prisitaiko prie radiacijos, o gyvūnijos įvairovė didesnė nei aplinkinėse apgyvendintose teritorijose.
Naminiai gyvūnai ir augalai: grįžimas prie laukinio pavidalo
Dauguma naminių gyvūnų neišgyventų. Karvės ir arkliai prarado gebėjimą išlikti laukinėje gamtoje, utėlės išnyktų per metus, tarakonai ir žiurkės laikytųsi kelis metus. Šunys galėtų susiburti į gaujas, bet greitai taptų plėšrūnų aukomis. Katės, išlaikiusios stiprius medžioklės instinktus, turėtų didžiausią tikimybę išlikti.
Naminiai augalai taip pat „sulaukėtų“ – jų vaisiai sumažėtų, juose būtų mažiau cukraus. Seleksijos rezultatai išnyktų per kelias kartas.
Ilgalaikiai pėdsakai: tarša, kuri neišnyks šimtmečiais
Gamta lengvai „suvirškintų“ miestus ir kelius, bet ne viską, ką palikome. Branduolinės elektrinės be priežiūros galėtų patirti avarijas, sukurdamos naujas mirtinas zonas. Plutonis-239 skils tik po 250 tūkstančių metų, uranas-238 – po 4,5 milijardo metų.
Plastikas upėmis patektų į vandenynus ir skiltų šimtmečiais. Švinas iš dirvožemio giluminiais sluoksniais nusėstų tik po 35 tūkstančių metų. Kai kurios cheminės medžiagos, pavyzdžiui, polichlorinti bifenilai, gali nesuyra net milijonus metų.
Taigi žmogaus palikimas – ne tik griuvėsiai, bet ir masinis užterštumas, kurio valymas užtruktų nepaprastai ilgai.
Išvada: Žemė išgyventų, bet su randais
Alano Weismano knyga rodo, kad Žemė be mūsų atsigautų stebėtinai greitai – gamta klestėtų, biologinė įvairovė atsikurtų. Tačiau kai kurie mūsų palikti randai išliktų milijonus metų. Tai primena, kokia trapi pusiausvyra palaiko mūsų civilizaciją ir kokį gilų pėdsaką paliekame planetoje.
2025–2026 m. tema vėl atgimė: pasirodė nauji vaizdo įrašai ir straipsniai (pvz., Discover Wildlife ir Aperture serija), o pats Weismanas liepos mėnesio interviu aptarė knygos idėjas klimato kaitos kontekste (šaltinis). Černobylio zonos tyrimai ir toliau patvirtina, kad gamta geba prisitaikyti net prie stipriausios taršos.
Originalo šaltinis: Alanas Weismanas, The World Without Us (2007 m., Picador / St. Martin's Press). Lietuviškas straipsnis parengtas remiantis knygos idėjomis ir įvairiais moksliniais šaltiniais.
Diskleimeris / Pastaba: Straipsnyje pateikiamas hipotetinis mokslinis scenarijus, paremtas ekspertų spekuliacijomis ir stebėjimais. Jis nėra prognozė ar rekomendacija ir skirtas tik informaciniams bei švietėjiškiems tikslams. Šaltiniai laikomi patikimais, tačiau kai kurios prognozės yra spekuliatyvios.