Šiandieninėje Europoje vis dažniau kalbama apie tapatybės ir vertybių krizę. Krikščionybė, ilgus amžius formavusi žemyno kultūrą ir visuomenę, išgyvena gilų nuosmukį, o islamas, ypač tarp imigrantų, demonstruoja stiprų tikėjimo intensyvumą ir vieningumą. Ši tema kelia daug diskusijų – vieni mato grėsmę, kiti galimybę dialogui. Šiame straipsnyje, remdamiesi italų laikraščio „Il Giornale“ publikacija, aptarsime šiuos klausimus neutraliai, pateikdami abi puses ir lietuvišką kontekstą.
Be vertybių ir tapatybės esame pažeidžiami: krikščionybė ir islamas Europoje / iš interneto šaltinių
Laiškas redaktoriui: ar krikščionybė tikrai silpsta?
Diskusija prasideda nuo skaitytojo Angelo Sferrazza Papa laiško, parašyto po interviu su alžyriečių rašytoju Boualem Sansal. Skaitytojas išreiškia susirūpinimą dėl rašytojo teiginių apie islamizmą ir krikščionybės nuosmukį:
„Gerbiamas direktoriau, su kartėliu skaitau mūsų laikraštyje interviu su alžyriečių rašytoju Boualem Sansal. Mes gerbiame ir suprantame jo padėtį, nes jis buvo politiniais motyvais ištremtas iš šalies, kurioje viešpatauja teroras, ideologija ir kvailystė. Tačiau negalima ignoruoti kai kurių jo apytikrių teiginių ir katastrofizmo. Krikščionybė nėra pasibaigusi: pakanka prisiminti, kiek piligrimų kiekvieną sekmadienį susirenka Šv. Petro aikštėje, kiek krikščionių iš viso pasaulio atvyko į Italiją pereiti pro Šventąsias duris – kalbama apie 50 milijonų!“
Skaitytojas taip pat pabrėžia Italijos valdžios veiksmus kovojant su radikaliu islamu: tam tikrų asmenų įkalinimą ar išsiuntimą. Jis mato tai kaip efektyvią tylų darbą, o ministrą – tinkamą žmogų tinkamoje vietoje.
Atsakymas: krikščionybė nemirė, bet Europa praranda tikėjimą
Laikraščio direktorius atsako laiškui, sutikdamas, kad krikščionybė pasaulyje išlieka gyva jėga. Pilnos aikštės Romoje ir milijonai piligrimų tai įrodo. Tačiau jis pabrėžia gilesnę problemą Vakaruose:
„Krikščionybė nemirė, nesibaigė ir nebuvo panaikinta. Tačiau neigti, kad Vakarų pasaulyje vyksta gili tikėjimo krizė, būtų taip pat neteisinga. Bažnyčios tuštėja, pašaukimai mažėja, seminarijos uždaromos, kunigystė nebepritraukia. Ne todėl, kad Dievas išnyko, bet todėl, kad Vakarai nustojo klausti apie galutinę dalykų prasmę. Jie nusprendė tikėjimą pakeisti materialine gerove, transcendenciją – pramogomis, etiką – reliatyvizmu.“
Ši krizė daro Vakarų civilizaciją pažeidžiamą, nes kai visuomenė nustoja tikėti kažkuo didesniu, ji nustoja ir gintis. Krikščioniškos vertybės – asmens orumas, laisvė, valdžios ribojimas – net ir ateistams lieka Europos teisinės ir kultūrinės kultūros pagrindu.
Islamo stiprybė: ne skaičiai, o intensyvumas
Direktorius pripažįsta, kad Europoje musulmonų skaičiumi vis dar mažiau nei krikščionių. Tačiau islamas lenkia kitu aspektu:
„Islamas ją pranoko kitu esminiu aspektu: tikėjimo stiprumu. Tapatybės intensyvumu. Vieningumu. Daugeliui musulmonų, ypač imigrantų Vakarų šalyse, religija tampa inkaro, prieglobsčio, atsako į kultūrinę alienaciją. Jie laikosi tradicijų ne dėl dvasinio atvirumo, bet tam, kad neišnyktų visuomenėje, kuri nebesuteikia stiprios tapatybės.“
Islamas nėra tik religija – tai visapusiška pasaulėžiūra, apimanti teisę, politiką ir socialinę tvarką. Krikščionybė moderniuoju laikotarpiu atsiskyrė nuo valdžios, prisitaikė prie pasaulietinės valstybės. Tai buvo pažanga, bet kainavo centrinę vietą kasdieniame gyvenime. Pripažinti šią asimetriją nereiškia demonizuoti islamą – tai tiesiog konstatuoti faktą, kad civilizacija be stiprios tapatybės tampa pažeidžiama.
Lietuviškas kontekstas: katalikiška šalis sekuliarėjimo kelyje
Lietuva istoriškai yra katalikiška šalis – krikščionybė čia atliko lemiamą vaidmenį tautiniame atgimime ir pasipriešinime okupacijoms. Vis dėlto pastaraisiais dešimtmečiais matomas sekuliarizacijos procesas: mažėja bažnyčių lankomumas, jaunimas vis rečiau save tapatina su aktyviu tikėjimu. Musulmonų bendruomenė Lietuvoje maža – pagal 2021 m. surašymą apie 0,1 %, tačiau pastaraisiais metais dėl migracijos iš Vidurinės Azijos šalių (Uzbekistano, Tadžikistano, Kirgizijos) užsieniečių musulmonų skaičius auga. Valstybės saugumo departamentas 2025 m. perspėjo apie galimą radikalizacijos riziką tarp kai kurių imigrantų grupių, ypač kai kurie atvyksta iš šalių su stipresnėmis konservatyviomis tradicijomis. Vis dėlto Lietuvoje tarpusavio santykiai daugiausia taikūs, o musulmonų bendruomenė pabrėžia lojalumą šaliai.
Šios tendencijos atspindi platesnį Europos vaizdą: sekuliarėjanti visuomenė susiduria su intensyvesnėmis religinėmis tapatybėmis, atneštomis migracijos.
Aktualios naujienos 2025–2026 m.: tendencijos Europoje ir Lietuvoje
Pew Research Centre 2026 m. duomenimis, Europoje per pastarąjį dešimtmetį krikščionių dalis sumažėjo nuo 74 % iki 67 %, o religinė praktika ir toliau mažėja.
2025 m. pranešimuose minima, kad kai kuriose Europos šalyse jaunų musulmonų radikalėjimas kelia susirūpinimą (pvz., Prancūzija).
Lietuvoje Migracijos departamentas fiksuoja augantį Vidurinės Azijos piliečių skaičių, o VSD akcentuoja būtinybę stebėti galimas grėsmes.
Tuo pačiu metu kai kuriose šalyse pastebima musulmonų migrantų konversija į krikščionybę – tai rodo galimus dialogus.
Panašios temos aptariamos ir lietuviškame portale paranormal.lt, pvz.:
Prancūzija: jauni musulmonai tampa vis radikalesni
Kas finansuoja didžiules mečetes Europoje?
Išvada: prisiminti, kas esame
Kaip teigia straipsnio autorius, problema nėra tai, kad krikščionybė miršta, bet kad Europa nustojo ja tikėti. Kai visuomenė praranda stiprią tapatybę, ji atveria duris tiems, kurie tiki intensyviai – kartais ideologiškai ar net smurtingai. Ginti vakarietišką tapatybę nereiškia grįžti į praeitį, bet prisiminti savo šaknis. Tik taip įmanoma tikra integracija ir taiki sambūvio forma. Šios temos paliečia kiekvieną – verta apie jas mąstyti ramiai ir atvirai.
Originalo šaltinis: „Il Giornale“, 2026 m. vasario 6 d. Pilna nuoroda: https://www.ilgiornale.it/news/attualit/senza-valori-e-identit-siamo-vulnerabili-2606006.html
Diskleimeris / Pastaba: Šis straipsnis yra nuomonės pobūdžio ir remiasi italų laikraščio „Il Giornale“ publikacija. Laikraštis žinomas konservatyviomis pažiūromis, todėl pateikiami teiginiai atspindi autoriaus poziciją. Straipsnyje siekiama neutralumo, tačiau skaitytojai raginami patikrinti faktus ir susidaryti savo nuomonę.