Įžanga. Ukrainos kelias į Europos Sąjungą nuo 2022 m. Rusijos invazijos pagreitėjo kaip niekada anksčiau. Briuselis suteikė kandidatės statusą vos po kelių mėnesių, o 2024 m. birželį oficialiai pradėjo derybas. Vis dėlto šis procesas kelia daug klausimų – ne tik politinių, bet ir ekonominių bei socialinių. 2024 m. vasario 5 d. Budapešte vykusioje Danube Institute diskusijoje „Paslėpta kaina: Ukrainos finansinės ir politinės sąnaudos ES“ ekspertai nagrinėjo, kokias pasekmes galėtų turėti greitas Kijevo integravimas. Straipsnyje aptariami pagrindiniai diskusijos akcentai, papildyti naujausiais 2025–2026 m. pokyčiais ir Lietuvos kontekstu.
Kristóf Veres, Rodrigo Ballester, Barbara Kolm, Philip Pilkington and Péter Szitás (L-R) during the panel discussion titled The Hidden Price Tag: Financial and Political Costs of Ukraine in the EU on 5 February 2026
Tamás Gyurkovits/Hungarian Conservative
Visuomenės nuomonė Europoje: atsargumas didėja
Diskusiją moderavęs Kristóf Veres, Danube Institute tarptautinis direktorius, pabrėžė, kad nors Ukraina žengia link narystės itin sparčiai, ES lyderiai, pavyzdžiui, Vokietijos opozicijos politikas Friedrichas Merzas, primena būtinybę laikytis Kopenhagos kriterijų – pagrindinių politinių ir ekonominių standartų.
Barbara Kolm, Friedrich A. v. Hayek instituto Vienoje prezidentė, pateikė apklausų duomenis: apie 75 % ES piliečių prieštarauja spartesnei Ukrainos narystei. Didžiausią pasipriešinimą rodo Vidurio Europa – Vengrijoje 93 %, Austrijoje 83 %. Tolimesnėse šalyse parama didesnė, tačiau besąlygiškas palaikymas sumažėjęs iki 35 %. Ši tendencija pastebima ir 2025–2026 m. apklausose: pavyzdžiui, 2026 m. pradžioje 75 % europiečių atmetė idėją priimti Ukrainą neįvykdžius visų reikalavimų.
Lietuvos kontekste situacija kitokia. Lietuva nuo pat pradžių yra viena aktyviausių Ukrainos rėmėjų ES. 2025–2026 m. Lietuvos valdžia nuosekliai pasisako už pilną narystę iki 2030 m. ar anksčiau, laikydama tai saugumo ir vertybių klausimu. Visuomenės apklausos Lietuvoje rodo aukštą palaikymą – dauguma lietuvių mato Ukrainos integraciją kaip strateginį prioritetą.
Politiniai iššūkiai ir institucinės rizikos
Rodrigo Ballester, MCC Europos studijų centro vadovas, atkreipė dėmesį į didėjantį atotrūkį tarp visuomenės nuomonės ir ES sprendimų. ES plėtrai reikalingas visų narių vienbalsiškumas, o tai Ukrainos atveju atrodo mažai tikėtina, ypač atsižvelgiant į Vengrijos poziciją. 2025 m. Vengrija laikinai blokavo derybų pradžią, o 2026 m. Viktorui Orbánui toliau kritikuojant planus.
Ballester siūlė alternatyvas, pavyzdžiui, glaudesnį bendradarbiavimą per Europos politinę bendriją, o ne pilną narystę. Greitas stojimas, jo nuomone, būtų neteisingas ilgai derybose dalyvaujančioms šalims, tokioms kaip Serbija, kuri per daugiau nei dešimtmetį užbaigė tik du iš 35 derybų skyrių. Atsisakius nuopelnais grindžiamo požiūrio, kenktų ES patikimumas.
2025 m. rugsėjį Ukraina baigė screening procesą, o 2026 m. pradžioje Europos Komisija ruošia gradualaus integravimo planus, galinčius suteikti dalines narystės teises anksčiau nei visiškai užbaigus reformas. Prezidentas Volodymyras Zelenskis kelia tikslą įstoti 2027 m., tačiau ES pareigūnai pabrėžia, kad sutrumpinti kelių nėra.
Ekonominės pasekmės ir konkurencija vidaus rinkoje
Péter Szitás, Danube Institute tyrimų direktoriaus pavaduotojas, aptarė įtampas po prekybos ribojimų sušvelninimo Ukrainos prekėms. Pigūs ukrainietiški produktai sukėlė sunkumų Lenkijos, Vengrijos ir kitų kaimyninių šalių ūkininkams bei vežėjams. Humanitarinė pagalba plačiai priimtina, tačiau kandidatės statuso suteikimas taip greitai – beprecedentis žingsnis.
Philip Pilkington, Vengrijos tarptautinių reikalų instituto tyrėjas, įvertino milžiniškas išlaidas: Ukrainos atstatymas 2025 m. viršijo 500 mlrd. dolerių, o per dešimtmetį integracija ir rekonstrukcija galėtų siekti 2,5 trln. dolerių. Vien Vengrijai – apie 50 mlrd. eurų (beveik 10 % metinio biudžeto). Finansuoti reikėtų naujais ES skolinimosi instrumentais, o tai komplikuotų Prancūzijos ir Italijos fiskaliniai iššūkiai.
Barbara Kolm įspėjo dėl infliacijos rizikos ir to, kad naudą dažniausiai gautų privatūs rangovai. 2025 m. vertinimai rodo, kad narystė galėtų pertvarkyti ES biudžetą, paversdama kai kurias šalis grynaisiais mokėtojais. Tuo tarpu ES 2026 m. planuoja naujas paskolas Ukrainai, siekdama užpildyti 135 mlrd. eurų spragą 2026–2027 m.
Saugumo, migracijos ir valdymo klausimai
Szitás pabrėžė galimą migracijos augimą ir su tuo susijusias rizikas, lygindamas su pokario Jugoslavija. Taip pat aptarė mažumų teisių problemas, ypač vengrų bendruomenėms Užkarpatėje.
Ballester pripažino Ukrainos pažangą iki karo, bet pabrėžė likusias teisinės valstybės spragas. Greitas integravimas dėl geopolitinių priežasčių galėtų pakenkti abiem pusėms. Reikalingos tvarios reformos ir Europos dalyvavimas rekonstrukcijoje.
Išvada: subalansuotas kelias į priekį
Ukrainos stojimas į ES – sudėtingas procesas, kuriame susiduria geopolitiniai interesai, ekonominės realijos ir visuomenės lūkesčiai. Ekspertai pabrėžia rizikas, susijusias su greitu integravimu, tačiau pripažįsta ir galimas naudas stabilumui bei saugumui. 2025–2026 m. pokyčiai rodo, kad ES ieško lankstesnių sprendimų, bet reformos lieka esminiu reikalavimu. Galutinis sprendimas priklausys nuo visų pusių gebėjimo rasti kompromisą.
Originalo šaltinis: „Ukraine EU Accession Hidden Costs – Danube Institute Event“, publikuota 2024 m. (tiksliai po 2024-02-05 diskusijos) svetainėje Hungarian Conservative. Pilna nuoroda: https://www.hungarianconservative.com/articles/current/ukraine-eu-accession-hidden-costs-danube-institute/
Disclaimeris / Pastaba: Originalus straipsnis publikuotas konservatyvioje, Vengrijos požiūriui artimoje žiniasklaidoje, todėl jame akcentuojami skeptiški argumentai. Šis vertimas ir analizė siekia neutralumo, pateikdama faktus ir abi puses.
Naujausi šaltiniai (2025–2026 m.):
- European Commission Enlargement Package 2025: oficialus pranešimas
- Euronews apie 2027 m. tikslą: straipsnis
- Lietuvos pozicija: URM pranešimas