Dešimtmečius mokslas ieškojo sąmonės šaknų smegenyse. Neuronų tinklai, elektriniai impulsai, cheminiai signalai – visa tai atrodė pakankamas paaiškinimas, kodėl mes mylime, bijome, svajojame ar jaučiame skausmą. Pažeidimai, anestezija ar stimuliacija galėjo išjungti ar pakeisti sąmonę. Atrodė, kad viskas aišku: sąmonė kyla iš trijų svarų pilkosios medžiagos.
Tačiau kas, jei ši prielaida nėra visa istorija? Kas, jei smegenys ne kuria sąmonę, o tik formuoja ir riboja kažką fundamentalesnio – kažką, kas yra pačios realybės audinys?
Šį klausimą 2026 m. balandžio mėnesį Bialo fondo simpoziume „Behind and Beyond the Brain“ Porto mieste, Portugalijoje, iškėlė vienas žinomiausių šiuolaikinių neurobiologų – Christofas Kochas iš Alleno instituto Sietle. Jo nepublikuotame esė, kuriuo jis pasidalijo su ScienceAlert, skamba sakinys, kuris verčia sustoti:
„Niekas moksle nepaaiškina, kaip trys svarai materijos, Visatos dalis kaip ir bet kuri kita, paklūstanti tiems patiems gamtos dėsniams, gali mylėti, nekęsti, svajoti, įsivaizduoti, bijoti ar tikėtis savo ateities.“
Kochas neneigia smegenų vaidmens. Jis tik klausia kitaip: ar jos yra generatorius, ar filtras? Šiame tekste išdėstysime faktus, abi puses, mokslinius šaltinius, alternatyvias pozicijas ir tai, ko dažnai vengiama rašyti – be „oficialios linijos“ filtrų.
Tradicinė neurobiologijos prielaida ir jos ribos
Dauguma neurobiologų dešimtmečius dirbo materializmo (arba physicalizmo) rėmuose: sąmonė – sudėtingų fizinių procesų produktas. Tyrimai su anestezija, komos pacientais, elektrine stimuliacija ir smegenų pažeidimais rodė aiškias koreliacijas. Jei pažeidžiamos tam tikros zonos, dingsta savimonė, emocijos ar suvokimas. Tai atrodė solidu.
Tačiau čia slypi garsioji „sunki problema“ (hard problem of consciousness), kurią 1995 m. suformulavo filosofas Davidas Chalmersas. Lengvos problemos – kaip smegenys apdoroja informaciją, atpažįsta veidus ar priima sprendimus – po truputį sprendžiamos. Sunki problema lieka: kodėl fiziniai procesai apskritai lydi subjektyvią patirtį? Kodėl yra „kažkas, ką reiškia būti“?
2023 m. Kochas oficialiai pripažino pralaimėjęs 25 metų lažybas su Chalmersu. 1998 m. jis lažinosi, kad iki 2023 m. mokslas ras neuroninį sąmonės koreliatą. Neįvyko. Neuroscience vis dar negali paaiškinti, kodėl trys svarai materijos jaučia.
2025 m. „Cogitate Consortium“ – didelio tarptautinio projekto – rezultatai, paskelbti žurnale Nature, lyginant dvi pagrindines teorijas (integruotos informacijos teoriją IIT ir globalią darbo erdvės teoriją GNWT), taip pat baigėsi lygiosiomis. Abi teorijos turėjo trūkumų. Mokslas vis dar nežino, kur ir kaip kyla sąmonė.
Kochas ir analitinių idealizmo posūkis
Kochas, kuris anksčiau buvo tvirtas redukcionistas ir Franciso Cricko bendraautorius, pastaraisiais metais ėmė keisti požiūrį. Jis remiasi analitiniu idealizmu – filosofine sistema, kurią sistemingai plėtoja Bernardo Kastrupas. Pagal šį požiūrį sąmonė nėra materijos produktas. Priešingai – materija yra sąmonės apraiška. Smegenys veikia kaip filtras ar ribotojas, kuris iš begalinio „Proto-apskritai“ (Mind-at-Large) išskiria siaurą „aš“ kanalą.
Analogija, kurią dažnai naudoja tiek Kochas, tiek Kastrupas: radijo imtuvas nesukuria radijo bangų. Jis tik derina dažnį. Smegenys gali būti panašios – jos ne generuoja sąmonę, o formuoja ją į konkretų asmeninį patyrimą.
Kochas savo esė rašo, kad šis posūkis neatsirado iš teorijos. Prieš kelerius metus, sėdėdamas vienas paplūdimyje, jis patyrė tai, ką vadina „svarbiausiu įvykiu savo gyvenime“. Ribos tarp jo ir pasaulio išnyko. Atskiro „aš“ jausmas ištirpo. Jis apibūdina tai kaip „laiko ribų neapribotą ir visuotinę realybę“. Jis pabrėžia, kad tai nėra mokslinis įrodymas. Tai patirtis, kuri privertė jį persvarstyti metafizines prielaidas, kurios dešimtmečius vedė jo karjerą.
Tokios patirtys – mistinės, psichodelinės, artimos mirties – moksle dažnai nustumamos į šalį kaip „subjektyvios“ ar „nepatikimos“. Kochas sako priešingai: jei mokslas nori suprasti sąmonę, jis negali ignoruoti pačių intensyviausių jos apraiškų.
Kas yra analitinis idealizmas paprastai?
Analitinis idealizmas teigia:
- Vienintelė tikroji substancija yra fenomenali sąmonė (patyrimas).
- Fizinis pasaulis – tai, kaip ši sąmonė atrodo „iš išorės“.
- Individualūs protai (jūs, aš, gyvūnai) yra „disocijuoti“ šios universalios sąmonės fragmentai – panašiai kaip asmenybės skilimo sutrikime.
- Smegenų veikla koreliuoja su patyrimu ne todėl, kad ji jį kuria, o todėl, kad ji yra to patyrimo „išorinis vaizdas“.
Tai ne panpsichizmas (kad kiekvienas atomas turi sąmonę). Tai griežtesnė pozicija: sąmonė yra vienintelė realybė, o materija – jos apraiška.
Alternatyvios pozicijos ir tai, ko dažnai nerašo
Materialistinė stovykla (Anilas Sethas, Danielis Dennettas anksčiau, daugelis neurobiologų) atsako: sunku problema gali būti iliuzija. Sąmonė – tai informacijos apdorojimas, ir kai turėsime pilną smegenų modelį, „kaip jaučiasi“ išnyks kaip klausimas. Sethas pabrėžia, kad mes esame „kontroliuojamos haliucinacijos“ – smegenys kuria modelį, o ne atspindi realybę.
Kita pusė – panpsichizmas ir idealizmas – sako, kad materializmas pats sukuria problemą, nes pradeda nuo prielaidos, kad materija yra „negyva“, o tada stebisi, iš kur atsiranda gyvybė ir patyrimas.
Ko retai rašo pagrindiniai leidiniai? Kad IIT (integruotos informacijos teorija), kurią Kochas ilgai gynė kartu su Giulio Tononi, natūraliai veda link panpsichizmo ar net idealizmo. IIT teigia, kad bet kokia sistema su pakankamu integruotos informacijos kiekiu (Φ) turi subjektyvų patyrimą. Skaitmeniniai kompiuteriai, pagal IIT, niekada nebus sąmoningi, nes jų architektūra neturi reikiamos priežastinės struktūros. Tai tiesiogiai prieštarauja „funkcionalizmui“, kuris dominuoja Silicon Valley ir daugelio filosofų galvose.
2024–2026 m. pasirodė keli debatai (įskaitant Essentia Foundation ir OPEN Foundation organizuotus), kuriuose Kochas, Kastrupas ir Sethas diskutavo apie psichodelinių patirčių episteminę vertę. Kochas atvirai pripažino, kad jo asmeninė patirtis pakeitė ontologines prielaidas. Tai nėra „oficiali linija“ – tai žmogus, kuris dešimtmečius dirbo materializmo rėmuose ir dabar sako: galbūt mes klydome.
Alternatyvioje erdvėje (Essentia Foundation, kai kurie filosofijos kanalai) tai matoma kaip paradigmos lūžis, panašus į kvantinę fiziką ar reliatyvumą. Pagrindinėje akademijoje – kaip metafizinis spekuliavimas, kuris dar turi būti paverstas empirinėmis hipotezėmis. Kochas pats tai pripažįsta: „Svarbiausia ateities užduotis – paimti šias idėjas ir paversti jas empiriškai patikrinamomis hipotezėmis.“
Lietuviškas kontekstas ir vietiniai tyrimai
Lietuvoje šia tema dirba neuromokslininkas Valdas Noreika (Karalienės Marijos Londono universitetas). Jis baigė filosofiją Vilniaus universitete, vėliau perėjo į neurobiologiją. 2024–2026 m. interviu LRT jis pabrėžia: „Jeigu norime suprasti, kas yra žmogus, turime atsakyti – kas yra sąmonė.“ Noreika tiria smegenų bangų sinchronizaciją tarp žmonių ir šunų, sapnus, pakitusias sąmonės būsenas. Jis primena tą patį Kocho ir Chalmerso lažybų pralaimėjimą ir sako, kad hipotezių daug, o aiškaus atsakymo – nėra.
Vilniaus universiteto diskusijose 2026 m. pavasarį profesoriai taip pat pripažino: protas nėra vien neuronų veikla. Jis kyla iš tinklų sąveikos, kūno ir aplinkos. Tai atveria erdvę ne tik materialistinėms, bet ir platesnėms interpretacijoms.
Paranormal.lt erdvėje panašios temos – sąmonės prigimtis, mistinės patirtys, mokslo ir metafizikos sankirta – dažnai nagrinėjamos skyriuose apie paslaptis, mokslą ir filosofiją. Šis Kocho posūkis natūraliai įsilieja į tas diskusijas, nes kelia klausimą ne tik apie smegenis, bet ir apie tai, kas yra pati realybė.
Pasekmės dirbtiniam intelektui ir ateičiai
Jei sąmonė nėra sudėtingų skaičiavimų produktas, tai kelias į „sąmoningą“ mašiną nėra vien skaičiavimo galios didinimas. Pagal IIT ir analitinį idealizmą, dabartiniai LLM ir net tobula smegenų simuliacija niekada nejaus. Jie gali elgtis taip, tarsi jaustų, bet subjektyvumo neturės. Tai radikaliai keičia etikos, teisių ir „AI sąmonės“ diskusijas.
Jei sąmonė fundamentali, ji neatsirado evoliucijos metu. Ji buvo visada. Tai keičia ne tik neurobiologiją, bet ir kosmologiją, biologiją ir filosofiją.
Pagrindinės išvados
Sunki problema vis dar neišspręsta: Nepaisant dešimtmečių tyrimų, mokslas negali paaiškinti, kodėl fiziniai procesai lydi subjektyvią patirtį. 2023 m. Kocho pralaimėtos lažybos ir 2025 m. Cogitate rezultatai tai patvirtina.
Smegenys gali būti filtras, o ne generatorius: Analitinis idealizmas ir dalis IIT interpretacijų siūlo, kad sąmonė yra fundamentali, o smegenys tik riboja ir formuoja ją. Tai ne paneigia koreliacijų, o keičia jų priežastinę kryptį.
Asmeninės patirtys turi episteminę vertę: Kochas atvirai naudoja savo mistinę patirtį kaip impulsą persvarstyti metafiziką. Mokslas negali jų ignoruoti, jei nori suprasti visą sąmonės spektrą.
Paradigmos keičiasi lėtai: Kaip fizikoje kvantinė teorija ir reliatyvumas privertė peržiūrėti „akivaizdžias“ prielaidas, taip ir čia. Materializmas yra naudingas metodas, bet gali būti nepilna ontologija.
Lietuvos tyrėjai taip pat pripažįsta spragą: Valdas Noreika ir VU diskusijos rodo, kad vietinis mokslas taip pat mato, jog vien neuronų aprašymo nepakanka.
AI sąmonės klausimas tampa sudėtingesnis: Jei sąmonė ne kyla iš skaičiavimų, dabartinis kelias į „sąmoningas mašinas“ gali būti aklavietė.
Išvada
Sąmonė lieka viena didžiausių mokslo mįslių. Kochas nesiūlo galutinio atsakymo. Jis siūlo atvirumą. Galbūt smegenys tikrai kuria sąmonę, o mes dar neradome mechanizmo. Galbūt sąmonė yra fundamentali, o mes tik dabar pradedame tai pripažinti. Abi pozicijos turi logiką ir silpnybes. Skaitytojas turi spręsti pats – remdamasis faktais, o ne autoritetais.
Jei Kochas teisus, tada sąmonė nėra tai, ką turime. Ji yra tai, kuo esame. Ir tai keičia viską.
Originalo šaltinis: ScienceAlert, „What if The Brain Doesn't Create Consciousness? Scientist Proposes It Might Be The Fabric of Reality Itself“, 2026 m. rugpjūčio 9 d. Pilna nuoroda. Remiamasi Bial Foundation simpoziumu (2026 m. balandis), Kocho nepublikuotu esė ir ankstesniais darbais (įskaitant 2016 m. Nature Reviews Neuroscience).
Diskleimeris / pastaba faktų tikrintojams: Šis tekstas pateikia Christofo Kocho poziciją, analitinių idealizmo rėmus ir kontrargumentus be filtravimo. Jis nėra mokslinis konsensusas. Analitinis idealizmas yra metafizinė sistema, o ne empiriškai patvirtinta teorija. Visi teiginiai remiasi viešais šaltiniais (ScienceAlert, Nature, LRT, Essentia Foundation debatai). Skaitytojas raginamas tikrinti pirminius dokumentus. Neutralumas čia reiškia abiejų pusių pateikimą, o ne „saugią“ oficialią liniją.