Šiuolaikinis žmogus prie išmaniojo telefono praleidžia vidutiniškai 3–4 valandas per dieną – o kartais ir gerokai daugiau. Kai kuriems tai jau nebe įprotis, o kasdienio gyvenimo dalis, kuri trukdo miegui, darbui ir santykiams. 2026 m. sausio mėnesį paskelbtas Kinijos mokslininkų tyrimas pirmą kartą taip detaliai parodė, kaip problematiškas išmaniųjų telefonų naudojimas keičia konkrečius neuroninius ryšius smegenyse – ypač tas sritis, kurios atsakingos už emocijų reguliavimą.
Tyrimas nėra sensacingas šauksmas „telefonai gadina smegenis“. Tai kruopštus funkcinės magnetinio rezonanso tomografijos (fMRT) tyrimas, palyginęs dvi grupes jaunų žmonių. Rezultatai rodo aiškius skirtumus, tačiau mokslininkai pabrėžia: kol kas negalime tvirtinti, kas yra priežastis, o kas – pasekmė. Šiame straipsnyje pateikiame faktus be šališkumo – nei gąsdindami, nei teisindami technologijas.
Ar išmanusis telefonas gali sukelti priklausomybę?
Kai psichologai kalba apie „problematišką išmaniojo telefono naudojimą“ (angl. Problematic Smartphone Use, PSU), jie neturi omenyje, kad žmogus „per daug sėdi telefone“. Kalbama apie elgesio modelį, kuris trukdo kasdieniam gyvenimui: atsiranda abstinencijos požymiai (nerimas, kai telefonas atimamas), didėja tolerancija (reikia vis daugiau laiko), o neigiamas emocijas žmogus „gydo“ slinkdamas naujienų srautą ar tikrindamas pranešimus.
Šis reiškinys dar nėra oficialiai įtrauktas į tarptautinę psichikos sutrikimų klasifikaciją kaip klinikinė priklausomybė, tačiau jo psichologiniai bruožai labai primena kitas priklausomybes. Ankstesni tyrimai jau susiejo pernelyg intensyvų telefono naudojimą su depresija, nerimu ir socialine baime. Tačiau iki šiol trūko aiškių duomenų, kas vyksta smegenyse neuroniniu lygmeniu.
„Emociniai centrai tampa pernelyg sujaudinti, o savikontrolės sritys – susilpnėjusios. Smegenys tarsi išmoksta perduoti emocijų apdorojimą išoriniam įrenginiui.“
2026 m. tyrimas, paskelbtas žurnale BMC Psychology, būtent tai ir bandė išsiaiškinti.
Kaip vyko tyrimas: metodika ir dalyviai
Mokslininkų komanda iš Kinijos (vadovaujama Yu-Lu Wang ir kolegų) atrinko 72 sveikus 18–25 metų studentus. Naudodami standartizuotą psichologinį testą jie padalijo dalyvius į dvi grupes: 37 asmenys pateko į „problematiško naudojimo“ grupę, o 35 – į kontrolinę grupę be jokių skaitmeninės priklausomybės požymių.
Kiekvienas dalyvis užpildė anketą, vertinančią gebėjimą reguliuoti neigiamas emocijas: ar žmogus supranta, ką jaučia, ar geba kontroliuoti impulsus, kai yra nusiminęs. Tada visi buvo nuskenuoti fMRT aparatu ramybės būsenoje – be jokių užduočių. Šis metodas leidžia stebėti, kurios smegenų sritys „dirba sinchroniškai“, t. y. yra funkciniu požiūriu susijusios.
Dėmesio centre – migdolinis kūnas (amigdala), maža struktūra smegenų gilumoje, kuri apdoroja emocijas, atpažįsta grėsmes ir formuoja emocines reakcijas.
Ką parodė skenavimas: konkrečios neuroninių ryšių permainos
Rezultatai buvo iškalbingi. Problematiško naudojimo grupėje dešinioji amigdala stipriau bendravo su dešiniuoju smilkininiu poliumi – sritimi, atsakinga už socialinį mąstymą ir emocinių prisiminimų apdorojimą. Mokslininkai spėja, kad tai gali atspindėti padidėjusį jautrumą socialiniams dirgikliams: pranešimams, „patiktukams“, žinutėms.
Tuo pat metu dešinioji amigdala silpniau bendravo su talamusu, kairiuoju precuneusu ir kairiąja smegenėle. Precuneusas yra svarbi vadinamojo pasyvaus režimo tinklo (default mode network) dalis – tai neuronų tinklas, kuris aktyvuojasi, kai žmogus nesikoncentruoja į išorinį pasaulį ir leidžia mintims klajoti. Jis padeda apmąstyti savo patirtis ir reguliuoti emocijas. Silpnesnis ryšys reiškia, kad žmogui sunkiau „pažvelgti į save“ ir susitvarkyti su jausmais viduje.
Panašūs pokyčiai pastebėti ir kairėje pusėje. Kairioji amigdala stipriau jungėsi su apatiniu kaktinės skilties vingiu (sritimi, atsakinga už impulsų slopinimą). Paradoksalu, bet šis „stipresnis ryšys“ koreliavo su didesniais sunkumais valdant emocijas – tarsi smegenys bandytų kompensuoti problemą, tačiau perkrauna kontrolės sistemą.
„Silpniausias ryšys tarp amigdalos ir smegenėlių pasirodė esąs patikimiausias problematiško telefono naudojimo žymeklis.“
Kodėl smegenėlės vaidmuo svarbesnis, nei manyta anksčiau
Viena įdomiausių išvadų – silpnesnis ryšys tarp amigdalos ir smegenėlių. Daugelis vis dar smegenėles laiko tik „judesių koordinavimo centru“. Tačiau pastarųjų metų neuromokslas vis aiškiau rodo jų svarbą kognityviniams procesams, dėmesiui ir giliam emocijų reguliavimui.
2026 m. tyrime silpniausias amigdalos–smegenėlių ryšys buvo stipriausiai susijęs su priklausomybės laipsniu. Tai rodo, kad smegenėlės emociniuose procesuose vaidina kur kas svarbesnį vaidmenį, nei manyta iki šiol.
Lietuvos kontekstas. Lietuvoje panašūs klausimai taip pat aktualūs. 2019–2023 m. Lietuvos žiniasklaidoje ir mokslinėse publikacijose (pvz., Vilniaus universiteto straipsniuose bei LRT reportažuose) buvo minimas jaunimo priklausomybės nuo ekranų augimas. Vokietijos mokslininkų 2020 m. tyrimas, plačiai aptartas Lietuvoje, taip pat rodė smegenų pokyčius priekinėse skiltyse. Nors Lietuvoje tokio pat detalaus fMRT tyrimo dar nėra, vietiniai psichologai pastebi, kad 18–25 metų grupė yra pagrindinė rizikos zona – būtent tada smegenys vis dar intensyviai formuoja savikontrolės mechanizmus.
Kaip tai keičia kasdienį elgesį: užburtas ratas
Mokslininkai aiškina: atsiranda disbalansas – emociniai centrai „perkaitę“, o kognityvinės kontrolės sistemos nusilpusios. Kai smegenys pačios nesusitvarko su neigiamais jausmais, ranka automatiškai tiesiasi prie telefono – greito dopamino „dozės“. Naujienos, trumpi vaizdo įrašai, žinutės suteikia akimirksninį palengvėjimą, tačiau ilgainiui tik stiprina priklausomybę. Smegenys pripranta deleguoti emocijų apdorojimą išoriniam įrenginiui.
Tai užburtas ratas: kuo daugiau telefono, tuo sunkiau susitvarkyti be jo.
Kas dar nežinoma ir kodėl per anksti daryti galutines išvadas
Tyrimas – tai „momentinė nuotrauka“, o ne ilgalaikis stebėjimas. Mokslininkai negali pasakyti, ar telefono naudojimas keičia smegenis, ar žmonės su tam tikromis smegenų ypatybėmis iš pradžių labiau linkę į intensyvų naudojimą. Imtis nedidelė (72 žmonės), o smegenys 18–25 metų amžiuje dar aktyviai vystosi. Reikalingi ilgalaikiai tyrimai su tais pačiais dalyviais kelerius metus.
2025–2026 m. pasirodė papildomų įdomių darbų. Pavyzdžiui, 2025 m. tyrimas parodė, kad vos 72 valandos be telefono gali pakeisti smegenų reakciją į telefono vaizdus dopamino ir serotonino srityse (Computers in Human Behavior). Tai rodo, kad pokyčiai gali būti iš dalies grįžtami.
Išvada: ką daryti su šia informacija?
Šis tyrimas suteikia svarbią pradžią – pirmą kartą taip tiksliai „nufotografuota“, kaip būtent migdolinis kūnas bendrauja su kitomis smegenų sritimis problematiško telefono naudojimo atveju. Jis susieja neuroninius pokyčius su konkrečiais kasdieniais sunkumais reguliuoti emocijas. Autoriai tikisi, kad duomenys padės kurti tikslingas intervencijas – terapijos metodus, kurie padėtų žmonėms atkurti vidinį emocijų valdymo gebėjimą.
Ar tai reiškia, kad visi turime mesti telefonus? Žinoma, ne. Tačiau verta sąžiningai įvertinti savo įpročius. Jei pastebite, kad be telefono jaučiatės neramūs, o skrolinimas tampa pirmuoju būdu „užgesinti“ blogą nuotaiką – galbūt laikas sąmoningiau rinktis.
Daugiau apie technologijų poveikį psichinei sveikatai ir smegenims skaitykite mūsų straipsnyje „Kokią žalą jūsų smegenims daro mobilusis telefonas?“ (senesnis, bet su aktualiais šaltiniais apie spinduliuotę ir psichiką). Norintiems gilintis į skaitmeninio detoksikavimo naudą – rekomenduojame straipsnį „Telefonas šalia galvos miegant: kodėl tai kenkia“ (2026 m.).
Technologijos nėra priešas. Jos – įrankis. Svarbu, kad jis tarnautų mums, o ne atvirkščiai.
Poilsis namuose: