1958 m. vasario 5 d. JAV oro pajėgos neteko vienos iš galingiausių to meto branduolinių bombų – 7 600 svarų (apie 3 450 kg) sveriančios Mark 15 vandenilinės bombos. Ji buvo numesta į seklius Wassaw Sound vandenis netoli Tybee salos, Džordžijos valstijoje, po susidūrimo ore. Nepaisant intensyvių paieškų, kurios tęsėsi dešimtmečius, bomba taip ir nebuvo rasta.
Ši istorija nėra sensacinga legenda – tai dokumentuotas faktas, patvirtintas deklasifikuotais kariniais dokumentais. Oficiali JAV oro pajėgų pozicija teigia, kad bomba nekelia pavojaus, jei jos neliesti. Tačiau deklasifikuoti laiškai ir nepriklausomi tyrimai kelia klausimų: ar tai tikrai buvo „maketas“, ar pilnai veikiantis ginklas? Mes pateikiame abiejų pusių faktus be išankstinio nusistatymo – skaitytojas sprendžia pats.
„Tai nutinka mums visiems… tik paprastai tai nėra branduolinė bomba.“ – taip prasideda vienas iš išsamių straipsnių šia tema. Ir tai puikiai atspindi paradoksą: paprasta treniruotė virto viena ilgiausiai trunkančių Šaltojo karo paslapčių.
Kaip tai įvyko: 1958 m. vasario 5 d. incidentas
Pulkininkas Howardas Richardsonas su B-47 Stratojet bombonešiu pakilo iš Homestead oro pajėgų bazės Floridoje. Misija buvo mokomoji – imituoti sovietinį branduolinį bombonešį, kad JAV naikintuvų pilotai treniruotųsi perėmimo manevrus. Lėktuve buvo tikra Mark 15 vandenilinė bomba – 100 kartų galingesnė už Hirosimos bombą.
Per treniruotę F-86 naikintuvo pilotas leitenantas Clarence’as Stewartas atliko pernelyg agresyvų manevrą. Naikintuvas trenkėsi į B-47 dešinįjį sparną, sugadino degalų baką ir beveik nuplėšė variklį. Bombonešis smigo iš 38 000 pėdų aukščio iki 20 000 pėdų, kol pilotui pavyko stabilizuoti skrydį.
Stewartas saugiai iššoko su parašiutu. Richardsonas ir įgula tęsė skrydį link Hunterio armijos aerodromo Savanoje, tačiau pažeidimai buvo per dideli normaliam nusileidimui. Artėjant prie aerodromo, pulkininkas priėmė sprendimą išmesti bombą į seklius Wassaw Sound vandenis šiauriau Tybee salos – tikėjosi, kad ją bus lengva rasti. Jis klydo.
„Bombos numetimas buvo vienintelis būdas išvengti katastrofos ant sausumos.“ – vėliau prisiminė pulkininkas Richardsonas.
Intensyvios, bet nesėkmingos paieškos
Kitą dieną po incidento pradėta slapta operacija. Oro pajėgos, laivynas ir pakrančių apsauga naršė dugną narais su rankiniais sonaro prietaisais, laivais su galvaniniais vilkikais ir kabelių šluotėmis – povandeninėmis metalo detektorių sistemomis. Manoma, kad bomba įsmigo į 5–15 pėdų dumblo sluoksnį.
Paieška truko daugiau nei du mėnesius. 1958 m. balandžio 16 d. ji buvo nutraukta. Bombą oficialiai paskelbė „negrįžtamai prarasta“. Vienas pakrančių apsaugos pareigūnas vėliau užsiminė, kad galbūt sovietinis povandeninis laivas spėjo ją ištraukti pirmas – tačiau tai tik viena iš teorijų.
Labiau tikėtina priežastis, kodėl paieška baigėsi taip greitai: vos po mėnesio, 1958 m. kovo 11 d., kitas B-47 netoli Florencijos, Pietų Karolinos, netyčia numetė kitą branduolinę bombą. Jos konvenciniai sprogmenys detonavo, sukeldami matomą chaosą. Kariuomenė galbūt norėjo greičiau „uždaryti“ pirmąją bylą.
Ar bomba buvo pilnai veikianti?
Štai kur prasideda tikroji kontroversija. Oficialūs oro pajėgų dokumentai ilgą laiką teigė, kad Mark 15 buvo numesta be plutonio kapsulės – tai esą „maketas“, negalintis sukelti branduolinio sprogimo. Tačiau 1966 m. Gynybos ministro pavaduotojo Jacko Howardo laiške (išslaptintame 1994 m.) bomba apibūdinta kaip „visiškai sukomplektuotas ginklas“. Vėliau Howardas atsiėmė žodžius, vadindamas tai klaida. Ne visi tuo patikėjo.
2001 m. oro pajėgų ataskaita (konsultuota su Energetikos departamentu) patvirtino: bomba greičiausiai tebėra palaidota po 5–15 pėdų dumblo. Bet koks bandymas ją iškelti galėtų sukelti „rimtą sprogimo pavojų personalui ir aplinkai“.
2004 m. radiacijos matavimai ir nepriklausomi tyrimai
2004 m. atsargos pulkininkas leitenantas Derekas Duke’as su radiacijos ekspertų komanda aptiko rodmenis, 7–10 kartų viršijančius normą, sekliame vandenyje vos už mylios nuo kranto. Jis susiaurino galimą vietą iki futbolo aikštės dydžio ploto. Oro pajėgos sureagavo ir atliko savo tyrimą – išvada: padidėjusi radiacija kilo dėl natūralių jūros dugno mineralų, o ne dėl termobranduolinio ginklo.
Šiandien, 2025–2026 m., istorija vėl aptariama žiniasklaidoje. 2026 m. kovo mėn. „Popular Mechanics“ ir kiti leidiniai priminė, kad bomba vis dar dingusi. Naujų paieškų ar radimo pranešimų nėra. Kai kurie šaltiniai mini, kad JAV kariuomenė iš viso yra praradusi šešias branduolines bombas per „Broken Arrow“ incidentus – Tybee bomba yra viena iš jų.
Lietuviškas kontekstas ir globali reikšmė
Lietuvoje tiesioginių analogijų nėra, tačiau Šaltojo karo palikimas mums pažįstamas. Ignalinos atominė elektrinė buvo uždaryta būtent dėl saugumo standartų – radiacijos kontrolė ir branduolinės rizikos valdymas tebėra aktualūs. Tokios istorijos kaip Tybee primena, kad net „rutininės“ karinės operacijos gali palikti ilgalaikį pavojų aplinkai ir visuomenei.
Jei bomba vis dar ten – o oficialūs duomenys rodo, kad taip – ji guli po vandeniu, kuris kasmet keičiasi dėl potvynių ir dumblų. Lietuvoje, kur gyventojai ypač jautrūs radiacijos temai po Černobylio, tokios žinios skatina diskusijas apie skaidrumą kariniuose reikaluose.
Panašias karines ir branduolines temas aptariame straipsnyje apie 2026 m. konfliktą Irane – ten taip pat minima branduolinių objektų rizika.
Oficiali pozicija vs. nepriklausomi faktai
Oro pajėgos laikosi pozicijos: palikite bombą ramybėje – ji nekelia grėsmės. Tačiau deklasifikuoti dokumentai ir 2004 m. radiacijos matavimai leidžia abejoti. Logika paprasta: jei bomba buvo „maketas“, kodėl tiek slaptumo? Jei pilna – kodėl nerizikuojama jos iškelti?
Mes neslepiame tiesos: abu variantai turi šaltinių. 2001 m. ataskaita (nukestrat.com) ir Jacko Howardo laiškas yra vieši. Skaitytojas pats nusprendžia, kurį paaiškinimą laiko labiau tikėtinu.
Išvada: Šaltojo karo reliktas po bangomis
68 metai praėjo, o bomba tebėra ten, kur ją numetė. Ji – priminimas, kad technologijos, sukurtos ginti taiką, kartais palieka pavojingus pėdsakus. Kol kas oficiali rekomendacija – neliesti. Tačiau klausimas išlieka: ar saugiausia palikti praeitį po dumblu, ar kada nors reikės ieškoti atsakymų?
Faktai lieka faktais. Šaltiniai – deklasifikuoti dokumentai. Sprendimas – jūsų rankose.