2026 m. rugpjūtį pasirodė tyrimas, kuris privertė daugelį knygų mylėtojų ir technologijų stebėtojų sustoti. 404 Media žurnalistai įdėjo sekimo įrenginį į retą knygą, kuri buvo didelio užsakymo dalis. Kelionė baigėsi Amazon sandėlyje Las Vegase – ten, kur darbuotojai pjauja knygų nugarėles, skenuoja puslapius ir fizinį objektą išmeta. Oficialiai tai vadinama produktų tobulinimu. Kai kurie mato čia efektyvų duomenų rinkimą. Kiti – sistemingą žmonijos atminties trinimą, kuris primena Aleksandrijos bibliotekos likimą, tik be ugnies ir su daug didesniu mastu.
Šis tekstas nėra nei panikos šauksmas, nei gynimas. Tai bandymas sudėti faktus, versijas, mokslinius argumentus ir emocijas, kurios sklando tiek masinėje, tiek alternatyvioje erdvėje. Skaitytojas pats nuspręs, kiek čia praktikos, kiek baimės ir kiek to, ko oficialiai niekas garsiai nesako.
Kas tiksliai įvyko 2026 m. rugpjūtį
404 Media tyrimas prasidėjo nuo knygų prekeivių stebėjimų. Jau kurį laiką antikvarinių ir naudotų knygų pardavėjai JAV ir Europoje gaudavo didžiulius, dažnai anonimiškus užsakymus – šimtus ar tūkstančius tomų, tarp jų ir retų, išleistų iki 2022 m. Kainos buvo mokamos be derybų. Vienas prekeivis sutiko įdėti Apple AirTag į knygą, kuri keliavo su maždaug tūkstančio tomų siunta. Sekimas parodė kelią per kelias valstijas iki Amazon LAS8 sandėlio Šiaurės Las Vegase, tiksliau – jo šiaurinės dalies, vadinamos VGT3.
Darbuotojų forumuose VGT3 komanda apibūdinta paprastai: „viską, ką darome – skenuojame knygas“. Vieni pjauna nugarėles, kiti skenuoja brūkšninius kodus ir puslapius. Fizinė knyga po proceso negrįžta. Komandos logotipas – tiranozauras, laikantis atverstą knygą. Amazon atsakė trumpai: įmonė perka knygas komerciniais kanalais, kad tobulintų produktus ir paslaugas klientams. Ar tai tiesiogiai susiję su Amazon Nova modelių mokymu – oficialiai nepatvirtinta, bet kontekste sunku rasti kitą paaiškinimą.
Panašūs procesai jau buvo žinomi anksčiau. Anthropic „Project Panama“ dokumentuose (iškilę per autorinių teisių bylas) kalbėta apie milijonų knygų pirkimą, destruktyvų skenavimą ir tikslą „nuskenuoti visas pasaulio knygas“. Teismas JAV pripažino tokį naudojimą transformaciniu ir atitinkančiu fair use principą, nes fizinė kopija sunaikinta, o skaitmeninė lieka įmonės viduje. Tai atvėrė duris kitiems žaidėjams.
„Project Panama yra mūsų pastanga destruktyviai nuskenuoti visas pasaulio knygas. Nenorime, kad būtų žinoma, jog dirbame prie to.“ – iš Anthropic vidinių dokumentų, cituojamų teismo medžiagoje.
Kodėl būtent senos ir retos knygos
Dideli kalbos modeliai jau „suvalgė“ didžiąją dalį interneto teksto. Problema – po 2022 m. vis daugiau turinio generuoja patys modeliai. Mokymas ant AI sukurto teksto veda prie vadinamojo model collapse – kokybės degradacijos. Senos knygos, išleistos iki LLM eros, yra „švarūs“ žmogiški duomenys. ISBN numeriai leidžia sistemingai rinkti unikalias laidas. Retos ir nebespausdinamos knygos ypač vertingos, nes jų skaitmeninių kopijų viešai beveik nėra.
Aleksandrijos biblioteka saugojo senovės pasaulio sukauptas žinias – kol ji buvo sudeginta. Dabar technologijų oligarchai baigia šį darbą, sunaikindami po vieną retą knygą, tik šįkart nėra nei liudininkų, nei protestų.
Masinėje žiniasklaidoje (Ars Technica, TechCrunch, The Atlantic ir kt.) tai pristatoma kaip pragmatiškas sprendimas duomenų trūkumo problemą. Alternatyvioje erdvėje kalbama apie gilesnį sluoksnį: kai fizinis objektas sunaikinamas, nebelieka galimybės nepriklausomai patikrinti, kas tiksliai buvo nuskenuota, ar nebuvo praleistos dalys, ar tekstas nebuvo atrinktas pagal tam tikrus filtrus. Skaitmeninė versija lieka korporacijos serveriuose, prieinama per jos AI sąsajas. Viešosios bibliotekos, archyvai, fizinis prisilietimas prie šaltinio – visa tai tampa nebereikalinga.
Čia ir atsiranda teorija, kurią kai kurie vadina „tūkstantmečio apiplėšimu“. Kultūrinis paveldas virsta mokymo duomenimis. Nepriklausoma prieiga – prenumeratos mokesčiu. Fiziniai įrodymai – pelningu išnykimu. Oficialiai niekas nesako, kad tikslas yra kontrolė. Bet logika, kurią istorija jau rodė ne kartą, veikia taip: kas valdo prieigą prie žinių, tas turi didesnę įtaką tam, kas laikoma tiesa.
Masinė ir alternatyvi žiniasklaida: dvi skirtingos prizmės
Didžioji dalis tarptautinės žiniasklaidos faktus pateikia sausai: yra pirkimai, yra destruktyvus skenavimas, yra teisinis pagrindas, yra darbuotojų liudijimai. Kritikuoja dėl kultūrinio praradimo, bet retai kaltina „sąmokslu“. Michael Burry (žinomas investuotojas) praktiką pavadino „blogio įsikūnijimu“. Elonas Muskas viešai sakė, kad paprašė savo komandos išsaugoti retas knygas ir skenuoti jas „sunkiuoju“ būdu.
Alternatyvioje ir konspiracinėje erdvėje tonas aštresnis. Čia kalbama apie skaitmeninį kalėjimą be grotų – kai kiekvienas klausimas eina per kelis korporacinius filtrus, kai originalūs šaltiniai nebeegzistuoja nepriklausomam patikrinimui, kai algoritmai optimizuoti ne tiesai, o įsitraukimui. Senasis pasaulis turėjo bibliotekas, kuriose bet kas galėjo paimti knygą ir atrasti netikėtus ryšius. Naujasis – duomenų centrus su ginkluota apsauga ir leidimais pagrįsta prieiga.
Retos ir senovinės knygos, įskaitant ezoterinius ir religinius tekstus, yra sistemingai naikinamos dirbtinio intelekto duomenų centruose
Abi pusės turi argumentų. Viena sako: skaitmeninimas gelbsti turinį nuo fizinio irimo, daro jį prieinamesnį. Kita atsako: prieinamumas be nepriklausomos patikros yra iliuzija. Kai originalas sunaikintas, lieka tik tai, ką korporacija nusprendė išsaugoti ir kaip nusprendė pateikti.
Lietuvos kontekstas: ar mums tai rūpi
Lietuvoje tiesioginių masinio antikvarinių knygų supirkimo AI įmonėms atvejų viešai nefiksuota. Tačiau diskusijos vyksta. 2026 m. vasarį teisininkas Marijus Dingilevskis LRT rašė apie Vilniaus knygų mugę ir klausė, ar ji netampa „DI žaliavų sandėliu“. ES neturi tokio plataus fair use principo kaip JAV, todėl teisinė situacija griežtesnė – autorius gali uždrausti tekstų gavybą. Vis dėlto globalios tiekimo grandinės gali pasiekti ir Lietuvos antikvarus.
Lietuvos bibliotekos nurašo knygas dėl nusidėvėjimo, neaktualumo ar pertekliaus, o nuo 2024 m. dalį jų atiduoda gyventojams. Tai – priešinga kryptis nei destruktyvus skenavimas. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir vietinės įstaigos skaitmenina fondus, kuria garsines knygas, siekia, kad technologijos nedidintų atskirties. Bet ir čia kyla klausimas: kas kontroliuoja skaitmenines kopijas, kaip jos saugomos ir kas gali prie jų prieiti ateityje.
Ankstesniame paranormal.lt straipsnyje jau buvo nagrinėjama, kaip AI įmonės medžioja „švarius“ duomenis. Ši tema siejasi ir su platesnėmis diskusijomis apie žinių kontrolę, kultūrinį paveldą ir tai, kaip technologijos keičia mūsų santykį su praeitimi. Panašius klausimus kelia ir medicinos bei liaudies medicinos šaltinių skaitmeninimas – kai senieji receptai ir stebėjimai virsta duomenų bazėmis, o fiziniai rankraščiai nyksta.
Mokslinis ir istorinis sluoksnis
Istorija moko, kad žinių naikinimas niekada nebūna neutralus. Aleksandrijos biblioteka, viduramžių inkvizicijos laužai, XX a. totalitariniai režimai – visur fizinis objektas buvo sunaikinamas, kad neliktų alternatyvios versijos. Šiandien procesas greitesnis ir mažiau matomas. Nereikia ugnies – užtenka peilio, skenerio ir šiukšlių konteinerio.
Kognityvinis disonansas čia veikia abiem kryptimis. Viena vertus, patogu gauti atsakymą per sekundę iš AI. Kita vertus, kai viskas ateina per tuos pačius filtrus, smalsumas ir netikėti atradimai nyksta. Mokslininkai, dirbantys su senais tekstais, žino: kartais svarbiausia informacija slypi paraštėse, įrišime, net spaudos klaidose. Skaitmeninė kopija to neperduoda.
Teorijos apie „žmonijos vergiją“ skamba dramatizuotai. Bet praktinis klausimas lieka: kai fiziniai šaltiniai dingsta, o prieiga prie skaitmeninių priklauso nuo kelių įmonių politikos, kas garantuoja, kad ateities kartos turės galimybę tikrinti, ginčyti ir atrasti iš naujo?
Ką sako abi pusės be filtrų
Technologijų įmonės ir jas ginantys ekspertai pabrėžia: knygos perkamos teisėtai, skenavimas greitesnis ir pigesnis, turinys išsaugomas skaitmenine forma, o fizinės kopijos ir taip nyksta dėl laiko. Be to, daugelis retų knygų turi kelias kopijas pasaulyje. Destruktyvus metodas leidžia greičiau kurti geresnius modelius, kurie galiausiai gali padėti išsaugoti ir skleisti žinias.
Kritikai atsako: greitis ir pelnas negali pateisinti negrįžtamo kultūrinio praradimo. Kai originalas sunaikintas, nebelieka galimybės patikrinti skaitmeninės kopijos tikslumo. Kai prieiga eina per korporacinius AI, atsiranda atranka – kas rodoma, kas slepiama, kas optimizuojama. Viešosios institucijos silpsta, o privatus interesas stiprėja. Tai nėra sąmokslas su slaptomis sutartimis. Tai sisteminė logika, kuri veikia savaime, jei niekas nesipriešina.
Tarp eilučių lieka tai, ko niekas garsiai nepasako: kuo mažiau nepriklausomų šaltinių, tuo lengviau formuoti vieną dominuojančią versiją. Ar tai sąmoningas tikslas, ar šalutinis efektas – skaitytojas sprendžia pats.
Išvada: ar dar turime pasirinkimą
2026 m. situacija aiški. Amazon ir kitos įmonės perka, skenuoja ir naikina knygas. Procesas teisiškai pagrįstas JAV, ekonomiškai naudingas, technologiškai efektyvus. Kultūriškai – ginčytinas. Emociškai – skausmingas tiems, kam knyga yra ne tik duomenys, bet ir fizinis ryšys su praeitimi.
Masinė žiniasklaida kalba apie inovacijas ir duomenų poreikį. Alternatyvi – apie kontrolę ir praradimą. Abi pusės remiasi realiais faktais. Skirtumas – interpretacijoje ir tame, ką laiko svarbiau: greitį ar išsaugojimą, patogumą ar nepriklausomybę.
Lietuvoje kol kas turime erdvės rinktis. Bibliotekos atiduoda nurašytas knygas, skaitmenina fondus, ragina skaityti. Kiekvienas, kas perka fizinę knygą, palaiko nepriklausomą knygyną ar reikalauja, kad skaitmeninės kopijos būtų viešai prieinamos, daro mažą, bet konkretų veiksmą. Ar to užteks – parodys laikas.
Klausimas, kuris lieka: ar pastebėsime, kol dar yra ką pastebėti.
Originalo šaltinis: Analitinis tekstas, parengtas remiantis 404 Media tyrimu „We Tracked a Shipment of Rare Books. It Ended at an Amazon AI Training Facility“ (Emanuel Maiberg, 2026 m. rugpjūčio 17 d., https://www.404media.co/we-tracked-a-shipment-of-rare-books-it-ended-at-an-amazon-ai-training-facility/) bei vėlesniais Ars Technica, TechCrunch ir kitų leidinių pranešimais. Papildoma medžiaga iš Anthropic bylos dokumentų ir Lietuvos viešosios diskusijos.
Diskleimeris / pastaba faktų tikrintojams: Šis tekstas yra analitinis ir nuomonės pobūdžio. Jis remiasi viešai prieinamais tyrimais ir šaltiniais, tačiau interpretuoja juos platesniame kultūriniame ir teoriniame kontekste. Šaltinių patikimumas skirtingas: 404 Media tyrimas yra žurnalistinis su tiesioginiais sekimo duomenimis, Amazon oficialūs atsakymai – riboti, konspiracinės interpretacijos – spekuliacinės. Skaitytojas raginamas tikrinti pirminius dokumentus ir daryti savarankiškas išvadas. Tekstas nėra oficiali pozicija ir nereiškia, kad visi teiginiai yra įrodyti absoliučiu tikrumu.