Yra bylos, kurios baigiasi teismo sale. Ir yra bylos, kurios iškart virsta ginču apie visą šalį. Dordrechto atvejis priklauso antrajai grupei. 2025 metų gegužę aštuoniolikmetė, gyvenusi grupiniuose globos namuose, buvo nuvežta į dvi automobilių stovėjimo aikšteles. Prokuratūra sako: ją išžagino keli vyrai, pažemino, sumušė, nufilmavo. 2026 metų rugsėjį suimti šeši įtariamieji. Politikas Geertas Wildersas parašė, kad Nyderlanduose veikia islamiškos viliojimo gaujos ir kad „šlamštą“ reikia išvaryti kartu su šeimomis.
Čia ir prasideda tikrasis klausimas. Ne tas, kurį patogu šaukti iš tribūnos, ir ne tas, kurį patogu uždengti mandagia tyla. Klausimas toks: kas šioje byloje yra įrodyta, kas – politinė išvada, o kas – senas europinis įprotis žiūrėti pro šalį, kol mūsų neliečia, kol skaičiai ir aukos susikaupia į krūvą?
Kas, pasak prokuratūros, įvyko Dordrechte
Vietos transliuotojas „Rijnmond“ ir regioninė „RTV Dordrecht“ skelbė, kad auka – aštuoniolikos metų mergina iš gyvenamosios grupės. Ji sutiko, kad trys nepažįstami vyrai pavežtų ją iki traukinių stoties. Stoties ji nepasiekė. Pirmiausia, teigia kaltinimas, ji buvo nuvežta į aikštelę Sliedrechte, kur 23 metų S. S., teismo pranešimuose nurodytas, kaip gimęs Sirijoje, ją išžaginęs. Paskui – į antrą aikštelę, kur, pasak prokurorų, ją išžaginę ir kiti vyrai.
Tyrimą veda Roterdamo policijos seksualinių nusikaltimų grupė. Prokurorai mano, kad galėjo dalyvauti iki dešimties vyrų. Suimti šeši, amžius – nuo 20 iki 23 metų. Du iš jų – S. S. brolis ir pusbrolis. Kai kurie veiksmai, skelbiama, nufilmuoti ir išplatinti per „Snapchat“.
„Tai labai sunkus nusikaltimas, kurio metu buvo peržengtos visos ribos, o su auka elgtasi labai nepagarbiai. Tarsi ji būtų daiktas, kuriuo kiekvienas gali pasinaudoti.“
— prokuroras, cituojamas „Rijnmond“, 2026 m. rugsėjo 23 d.
Sužeidimai, aprašyti šaltiniuose: mėlynė ant skruosto, dantis, pervertęs lūpą, patinimas ant kelio. Tai ne „ginčytinas bučinys aikštelėje“. Tai smurtas, kurį teismas, bent jau suėmimo stadijoje, laiko pakankamai rimtu, kad pagrindinį įtariamąjį laikytų už grotų.
Pirmasis parengiamasis posėdis įvyko 2026 metų rugsėjo 23 dieną. Atvykti privalėjo tik S. S., kurį kaltinimas vadina vedančiuoju. Jis teisėjams sakė, kad mergina į automobilį sėdo savo noru. Policijai teigė: „Mes jos niekuo nevertėme.“ Advokatas aiškino, kad parodymai skiriasi nuo kitų įtariamųjų todėl, kad S. S. nenorėjęs išduoti brolio ir pusbrolio. Prokuratūra atsakė kitaip: įtariamieji „išsamiai aptarė ir suderino savo parodymus“.
Tiener slachtoffer groepsverkrachting Syriërs. Verkracht door tien jongens op verschillende parkeerplaatsen.
— Geert Wilders (@geertwilderspvv) September 24, 2026
Ook Nederland heeft islamitische grooming gangs.
Nederland heeft een ongekend grote schoonmaak nodig. Al dat tuig eruit. Met hun familie.
Geen genade. #PVV #Wilders https://t.co/qNVmRZHmcF
S. S. prašė paleidimo: esą nenori sugadinti ateities, o sėdėdamas kalėjime tik įklimps į skolas. Teismas atsisakė. Teisėjai nurodė vaizdus, parodymus ir policijos išgirstus pokalbius. Kitas parengiamasis posėdis numatytas gruodžio pradžioje. Iki nuosprendžio visi lieka įtariamaisiais. Tai svarbu pasakyti garsiai, nes politika šioje byloje jau bėga greičiau už teisę.
Kodėl suėmimai užtruko daugiau nei metus
Įvykis – 2025 metų gegužė. Vieši suėmimai ir parengiamasis posėdis – 2026 metų rugsėjis. Toks tarpas savaime nėra įrodymas, kad kas nors „slėpė bylą“. Seksualinio smurto tyrimai trunka. Reikia identifikuoti vyrus, rasti vaizdus, suderinti parodymus, apsaugoti auką. Tačiau būtent tokie tarpai Europoje jau tapo politiniu sprogmeniu. Žmonės klausia ne teisinio vadovėlio, o paprasčiau: jei auka gyveno globoje, jei yra vaizdai, jei veikia keli vyrai iš to paties rato – kodėl visuomenė apie tai išgirsta tik tada, kai byla jau suaugusi?
Čia slypi smalsumo spraga, kurią masinė spauda dažnai užpildo dviem priešingais šūkiais. Vieni sako: „Čia tik vienas nusikaltimas, nesusiekite su tautybe.“ Kiti sako: „Čia sistema, ir jūs žinote, kodėl apie ją kalbama vėliau.“ Tiesos, kaip dažnai būna, nėra nė viename šūkyje iki galo. Bet abu šūkiai atsiranda ne iš oro. Jie atsiranda iš to, kad panašių bylų Europoje per pastarąjį dešimtmetį buvo per daug, kad jas vis dar būtų galima vadinti atsitiktinumais, ir per mažai sisteminio viešo tyrimo, kad būtų galima ramiai sakyti: „viliojimo gaujų čia nėra.“
Wilderso sakinys ir tai, ką jis pasako – ir ko nepasako
PVV lyderis Geertas Wildersas socialiniame tinkle parašė trumpai ir aštriai:
„Paauglė tapo siriečių grupinio išžaginimo auka. Ją išžagino dešimt berniukų skirtingose aikštelėse. Nyderlanduose taip pat veikia islamiškos viliojimo gaujos. Nyderlandams reikia neregėto valymo. Visą tą šlamštą išvaryti. Kartu su šeimomis. Be gailesčio.“
— Geertas Wildersas, 2026 m. rugsėjo 24 d., įrašas tinkle X; tas pats tekstas paskelbtas ir PVV svetainėje.
Šiame tekste yra trys sluoksniai. Pirmas – faktinis branduolys: grupinis smurtas, keli vyrai, Sirijos kilmė bent pagrindinio įtariamojo, auka iš globos sistemos. Antras – politinė etiketė: „islamiškos viliojimo gaujos“. Trečias – bausmės siūlymas: išvaryti ne tik kaltininkus, bet ir šeimas, be gailesčio.
Pirmasis sluoksnis priklauso teismui. Antrasis – hipotezė, kurią reikia įrodyti ne retorika, o tinklo požymiais: pakartojimu, atranka pagal aukos pažeidžiamumą, dalijimusi aukomis, bauginimu, filmavimu, giminystės ratu. Trečiasis sluoksnis jau kerta teisinę ribą, kurią Vakarų valstybės pačios sau užsibrėžė: kolektyvinė bausmė šeimai už vieno nario nusikaltimą. Net jei rinkėjui tai skamba kaip tvarka, teisei tai skamba kaip pavojingas trumpinys.
Kitaip tariant: galima sutikti, kad byla baisi, ir vis tiek nesutikti, kad teisingas atsakas yra „išmesti su šeimomis“. Galima sutikti, kad etninė ir kultūrinė kilmė čia nėra tabu, ir vis tiek reikalauti, kad žodis „gauja“ būtų vartojamas tada, kai tyrimas rodo organizuotumą, o ne tada, kai politikui reikia stipraus sakinio.
Kas yra viliojimo gauja – ir kodėl šis žodis atkeliavo iš Britanijos
Angliškas pasakymas grooming gangs lietuviškai tiksliausiai verčiamas kaip viliojimo gaujos: grupės vyrų, kurie susiranda pažeidžiamas paaugles – dažnai iš globos, skurdo, šeimos suiručių – apsimeta draugais, vežioja, duoda dovanų, o paskui perduoda vienas kitam seksualiniam naudojimui. Tai ne tas pats, kas pavienis išžaginimas. Tai modelis.
Didžiojoje Britanijoje šis modelis jau ne teorija. 2014 metų Aleksis Džei ataskaita apie Roterhamą nustatė, kad 1997–2013 metais mieste seksualiai išnaudota apie 1 400 nepilnamečių mergaičių. Dauguma kaltininkų aukų apibūdinti kaip azijiečiai, dažniausiai pakistaniečių kilmės. Policija ir savivaldybė metų metus nesiėmė veiksmų. Priežastis, kurią ataskaita įvardijo be diplomatijos: baimė būti apkaltintiems rasizmu ir nenoras liesti pakistaniečių bendruomenės.
2025 metais Jungtinės Karalystės vyriausybės užsakymu baronienė Keisė paskelbė nacionalinį auditą apie grupinį vaikų seksualinį išnaudojimą. Auditas vėl pakartojo tą patį, kas jau dešimtmetį slėpėsi po kilimu: tautybės duomenys apie kaltininkus dažnai nerenkami arba slepiami; ten, kur vietos policija vis dėlto turi skaičius, azijiečių kilmės vyrų dalis grupiniuose išnaudojimo atvejuose yra neproporcinga; aukos vėl ir vėl – globos sistemos vaikai.
Dordrechtas – tai dar ne Roterhamas. Nėra viešo tyrimo, kuris būtų įrodęs dešimtmečius veikiantį tinklą visoje Nyderlandų valstybėje. Yra viena sunki byla, giminystės ratas, filmavimas, pažeidžiama auka ir politinis sakinys, kuris tą bylą prijungia prie britiško modelio. Sąžiningas skaitytojas turi laikyti abu dalykus vienu metu: analogija nėra įrodymas; ignoruoti analogiją, kai kartojasi tie patys bruožai, taip pat nėra sąžiningumas.
Panašios bylos Nyderlanduose 2025–2026 metais nebuvo vienintelės. Mastrichte nagrinėta byla, kurioje trys Sirijos vyrai kaltinti 18-metės studentės grupiniu išžaginimu, o vienas jų – ir 15-metės užpuolimu. Tą atvejį lietuviškai jau aprašė paranormal.lt. Wildersas tada kartojo tą pačią statistiką apie užsienio kilmės įtariamuosius. Kas tiki, kad visos šios bylos – atsitiktiniai taškai be bendro piešinio, turi paaiškinti, kodėl taškai krinta į tą pačią vietą.
Skaičiai: kur Wildersas teisus, o kur skaičius virsta ginklu
Wildersas ne kartą sakė, kad apie pusė seksualinių nusikaltimų įtariamųjų Nyderlanduose yra užsienio kilmės. 2026 metų rugsėjį olandų faktų tikrinimas, remdamasis paskutine CBS lentele, kurioje dar buvo skaidoma pagal kilmę, patvirtino: 2022 metais iš 3 040 užregistruotų seksualinių nusikaltimų įtariamųjų apie 1 500 turėjo migracijos kilmę – tai yra apie 49 procentus. Iš jų didžioji dalis – ne Vakarų kilmės.
Tai nėra „dešiniojo išgalvotas procentas“. Tai valstybinės statistikos tarnybos senesni duomenys. Problema kita: CBS vėliau nustojo taip skaidyti seksualinius nusikaltimus pagal kilmę. Viešoje erdvėje lieka senas skaičius, kurį vieni kartoja kaip amžiną tiesą, o kiti – kaip „pasenusį“. Abu elgiasi patogiai. Jei valstybė nori paneigti politiko sakinį, ji turi skelbti naujus, aiškius, palyginamus duomenis. Jei neskebia – tyla pati tampa argumentu.
Kiti CBS leidiniai apie nusikalstamumą pagal kilmę rodo nuosaikesnį, bet vis tiek aiškų vaizdą. 2023 metais įtariamųjų dalis tarp olandų kilmės gyventojų buvo apie 0,6 procento, tarp užsienyje gimusių – apie 1,1 procento, o antroje kartoje su dviem užsienyje gimusiais tėvais – apie 2,8 procento. Tai visų nusikaltimų, ne tik seksualinių, pjūvis. Jis sako dvi tiesas vienu metu. Pirma: dauguma visų grupių žmonių nėra nusikaltėliai. Antra: kai kurios kilmės grupės statistikoje kartojasi dažniau, ir šito nepaaiškina vien „skurdas“, nes skurdas būna ir kitose grupėse, o šis perteklius – ne visur vienodas.
Wildersas parlamente yra ėjęs dar toliau ir kalbėjęs apie atskiras šalis – Siriją, Afganistaną, Iraką, Eritrėją, Somalį – kaip grupes, kuriose seksualinių nusikaltimų įtarimų dažnis, jo teigimu, dešimtis kartų didesnis nei vietinių. Tokie sakiniai reikalauja tikslaus vardiklio: amžiaus struktūros, vyrų dalies, prieglobsčio centrų koncentracijos, registracijos ypatumų. Be vardiklio statistika virsta vėzdu. Su vardikliu ji vis tiek gali likti nemaloni. Būtent todėl dalis žiniasklaidos mieliau kalba apie „jaunus vyrus“ apskritai. Jauni vyrai tikrai daro daugiau smurto. Klausimas, kurio vengiama: ar visi jauni vyrai – vienodai?
Ką masinė spauda dažnai palieka paraštėje
Oficiali linija Europoje ilgai skambėjo taip: nusikaltimas neturi tautybės; kalbėti apie kilmę – stigmos kūrimas; tikrosios priežastys – skurdas, trauma, karas, integracijos spragos. Šiuose sakiniuose yra dalis tiesos. Sirijos karas išstūmė milijonus. Tarp pabėgėlių yra ir kankinti žmonės, ir kankintojai. 2026 metų birželį Hagos teismas nuteisė Sirijos vyrą 26 metams už kankinimus ir išžaginimą Sirijoje 2013–2014 metais – tai priminimas, kad ne kiekvienas, atvykęs su prieglobsčio byla, atvyko švariomis rankomis.
Bet oficiali linija tyli ten, kur prasideda nemalonesnė pusė. Ji rečiau klausia, kodėl pažeidžiamos merginos iš globos namų vėl ir vėl atsiduria automobiliuose su grupėmis vyrų. Kodėl filmavimas ir dalijimasis vaizdais tapo ne gėda, o grobiu. Kodėl giminės ratas – brolis, pusbrolis – kartojasi bylose kaip savas saugumo tinklas. Kodėl dalis vyrų iš visuomenių, kuriose moters kūnas viešojoje erdvėje yra griežtai saugomas „savoms“, Europoje staiga elgiasi su svetima moterimi kaip su daiktu.
Čia ne mistika ir ne slaptas ložės planas. Čia paprastesnis dalykas, kurio elitas nemėgsta vadinti vardu: kultūra, lyties samprata, garbės kodeksas, karo išmoktas žiaurumas ir valstybės baimė pasakyti, kad ne kiekviena imigracija yra to paties svorio. Kas šitai paverčia „sąmokslu“, dažnai padaro klaidą. Sąmokslas reikalauja slaptos virtuvės. Čia virtuvė vieša: politinis korektiškumas, teisėjų kalba, redakcijų baimė, statistikos lentelių uždarymas. Nereikia slaptų protokolų. Užtenka paskatų.
Kita pusė taip pat turi teisę būti išgirsta. Sirai Nyderlanduose nėra vienalytė masė. Dauguma nedirba šio darbo. Kolektyvinė etiketė „sirai = grobuonys“ yra neteisinga ir pavojinga nekaltiems žmonėms, įskaitant pačias sirų moteris, kurios Europoje dažnai tampa smurto aukomis savo pačių bendruomenėse. Jei valstybė pradeda bausti šeimas už sūnaus nusikaltimą, ji kartoja tą patį garbės logikos principą, kurį esą nori išguiti. Tai loginis ratas, ne tvarka.
Geopolitika, kurios nematyti teismo salėje
Dordrechtas – ne tik kriminalinė byla. Tai Europos prieglobsčio politikos pėdsakas. Po 2015 metų bangos ir po Sirijos karo Nyderlandai priėmė didelę dalį jaunų vyrų. Vėliau, 2024–2026 metais, šalyje kilo prieglobsčio centrų krizė, vietos protestai, Ter Apelio ir kitų miestelių pasipriešinimas. Apie tai rašėme straipsnyje „Nyderlandų prieglobsčio krizė 2026“. Wilderso partija laimėjo rinkėjų pyktį ne todėl, kad sugalvojo pyktį, o todėl, kad valstybė ilgai kalbėjo apie žmogiškumą ir vengė kalbėti apie atranką.
Tas pats piešinys matyti gretimose šalyse. Vokietijoje 2025 metais užfiksuota beveik 14 tūkstančių išžaginimų, o užsieniečių dalis tarp įtariamųjų seksualiniuose nusikaltimuose vėl buvo didesnė nei jų dalis gyventojų; tai aptarta šiame tekste. Danijoje 2026 metais teismas nagrinėjo 14-metės išžaginimą Kopenhagos parke, o statistika pagal kilmės grupes vėl kėlė tą patį klausimą – žr. Danijos bylą. Amsterdamo integracijos projekte „Stek Oost“ metų metus rinkosi pranešimai apie smurtą ir seksualinius užpuolimus, bet projektas nebuvo greitai uždarytas – skaitykite čia.
Tai nėra įrodymas, kad „elitas nori pakeisti tautą“. Tai įrodymas, kad elitas ilgai rinkosi švelnesnę kalbą nei tikrovė gatvėje. Skirtumas svarbus. Pirmasis sakinys veda į kliedesį. Antrasis – į politiką, kurią galima keisti balsu, įstatymu ir statistika.
Lietuvos žvilgsnis: kodėl tai ne „svetima olandų bėda“
Lietuva nėra Nyderlandai. Pas mus nėra tokio masto prieglobsčio sistemos, tokių tankių didmiesčių anklavų ir tokios ilgos „daugiakultūrės“ saviapgaulės istorijos. Bet mes jau esame to paties europinio ginčo dalis. 2021 metų Baltarusijos hibridinis spaudimas, ukrainiečių priėmimas, diskusijos apie kvotas ir grąžinimą – visa tai tie patys klausimai mažesniu mastu: kas atsakingas už atranką, kas moka kainą, kas saugo pažeidžiamas merginas savame kieme.
Lietuvoje seksualinis smurtas per dažnai vis dar laikomas „šeimos reikalu“ arba gėda aukai. Globos namų ir socialinės rizikos šeimų vaikai čia taip pat yra lengviausias taikinys – ne todėl, kad juos „atsiuntė Briuselis“, o todėl, kad grobuonis visada eina ten, kur silpniausia siena. Jei skaitome Dordrechto bylą tik kaip pyktį ant sirų, praleidžiame universalią pamoką: valstybė, kuri blogai saugo globojamus vaikus, anksčiau ar vėliau atiduoda juos bet kam – savam ar atvykusiam.
Yra ir kūno pusė, apie kurią kriminalinėje politikoje kalbama retai. Grupinis smurtas palieka ne tik teisinę, bet ir sveikatos žaizdą: traumos sutrikimą, miego nestabilumą, gėdą, kūno atmintį. Aukai reikės ne šūkio, o ilgos pagalbos. Apie kūno atsistatymą, stresą ir kasdienius sveikos gyvensenos dalykus, kurie po smurto tampa ne „mados tema“, o išlikimo klausimu, skaitykite ir mūsų sveikatos tekstuose, pavyzdžiui, apie vitamino D tyrimus ir judėjimą kaip nervų sistemos atramą. Tai ne „minkštas priedas“. Tai priminimas, kad po politikos lieka žmogus.
Dvi sąžiningos išvados, kurios netelpa į vieną stovyklą
Pirma. Dordrechto byla, jei kaltinimas pasitvirtins, yra žiaurus grupinis smurtas prieš pažeidžiamą jauną moterį. Filmavimas, keli vyrai, dvi aikštelės, giminės ratas – tai požymiai, kurių valstybė neturi teisės švelninti kalba. Kilmė čia nėra „neesminė detalė“, jei tas pats kilmės ir lyties pjūvis kartojasi statistikoje ir gretimose bylose. Nutylėjimas visada turi kainą, ir ją moka ne redaktorius, o kita auka.
Antra. Žodis „islamiškos viliojimo gaujos“ šioje stadijoje yra politinis kaltinimas, ne teismo verdiktas. Šeimų išvarymas „be gailesčio“ yra keršto kalba, ne teisinės valstybės kalba. Jei Europa nori būti kitokia nei tos garbės kultūros, kurias kritikuoja, ji privalo bausti kaltus, greitai išsiųsti nuteistus svetimšalius ir neslėpti duomenų – bet neapversti kaltės ant motinos, sesers ar vaiko.
Skaitytojui lieka nepatogus vidurys. Jis mažiau patogus nei Wilderso sakinys ir mažiau patogus nei redakcijos sakinys „nesuskirkime“. Vidurys atrodo taip: sakykite tautybę, kai ji kartojasi; sakykite kultūrą, kai ji aiškina elgesį geriau nei pašalpa; saugokite globos vaikus kaip valstybinį reikalą; nuteiskite greitai; išsiųskite nuteistus užsieniečius; nerenkite karo prieš visą tautą. Kas šito vidurio bijo, dažniausiai bijo ne tiesos, o savo stovyklos.
Gruodžio posėdis parodys, kiek kaltinimo versija išlaiko svorį. Iki tol sąžiningiausias sakinys yra ne „Nyderlandai jau Roterhamas“ ir ne „čia nieko sisteminio“. Sąžiningiausias sakinys: turime bylą, kuri atrodo per daug pažįstama, ir valstybę, kuri vis dar nori, kad ji atrodytų kaip išimtis.
Šaltinis
Originalus tekstas: Remix News, „The Netherlands also has Islamic grooming gangs“ – 10 men gang raped and beat 18-year-old girl, mostly Syrians arrested, 2026 m. rugsėjo 25 d. https://rmx.news/article/the-netherlands-also-has-islamic-grooming-gangs-10-men-gang-raped-and-beat-18-year-old-girl-mostly-syrians-arrested/
Pirminiai ir gretutiniai šaltiniai: Rijnmond / RTV Dordrecht teismo reportažas; PVV, „Geen genade!“; CBS duomenys apie įtariamuosius pagal kilmę; Jungtinės Karalystės Jay ataskaita (2014) ir baronienės Casey nacionalinis auditas (2025).
Pastaba faktų tikrintojams
Šis tekstas aprašo vykstančią baudžiamąją bylą. Suimtieji nėra nuteisti. Prokuratūros versija ir gynybos versija skiriasi. Politiko žodžiai cituojami kaip politiniai teiginiai, ne kaip teismo išvada. Statistika apie 2022 metų seksualinių nusikaltimų įtariamuosius remiasi viešais CBS duomenimis ir vėlesniais olandų faktų tikrinimais; naujesnių lentelių su tuo pačiu kilmės pjūviu valstybė nebeskelbia. Palyginimas su Britanijos viliojimo gaujomis yra analogija pagal bruožus, ne tapatybės įrodymas. Skaitytojas kviečiamas tikrinti pirminius dokumentus, ne antraštes.