2026 m. liepos 15-osios vakarą Malmėje, Ribersborgo taku palei jūrą, apie 50 metų moteris bėgo įprastą ratą. Prokuratūros kaltinamajame akte, rugsėjį pateiktame Malmės apylinkės teismui, rašoma: 37-metis vyras smogė jai į nugarą, parvertė, nutempė į krūmus Eresundo parke, gniaužė kaklą ir burną, tempė už plaukų ir lytiškai prievartavo. Liudytojai girdėjo klyksmus. Policija rado pusnuogį vyrą ant moters, kuri šaukėsi pagalbos.
Moteris tardyme sakė: „Aš to nepriimsiu. Aš nepasiduosiu.“ Tai citata, kurią pakartojo ir valstybinis SVT. Iki čia beveik visos redakcijos sutaria. Toliau keliai skiriasi. SVT, „Sydsvenskan“, „Aftonbladet“ rašo „37-metis vyras“. „Samnytt“ ir „Remix News“ rašo vardą: Mohammad Hamed Alshaer, gimęs Libijoje, Švedijos pilietis, teisme su arabų kalbos vertėju. Vienas balsas sako: svarbu veiksmas, ne pasas. Kitas: jei pasą ir kilmę slepi, skaitytojas negali spręsti, ar tai vienišas paklydimas, ar pasikartojantis piešinys.
Teismas dar nepasakė kaltas ar ne. Šis tekstas kalba apie kaltinimą, ne apie nuosprendį. Kas nuosprendį keičia žodžiu „nuteistas“, skuba.
Ką sako kaltinimas ir ką sako pats vyras
Prokuroras nori kvalifikuoti veiką kaip ypač sunkų išžaginimą – švediškai grov våldtäkt. Pagrindas: smurtas, žiaurumas, dviejų kūno angų prievarta, smaugimas. Papildomai – smurtinis pasipriešinimas ir nesunkus narkotikų pažeidimas. Vyras neigia išžaginimą ir pasipriešinimą, pripažįsta narkotikus.
Jis aprašo tą patį vakarą panašiai kaip auka – su vienu lūžiu. Moteris esą jį „įkvėpė“. Policijai sakęs, kad kelerius metus neturėjo lytinių santykių ir nutarė „padovanoti jai meilę“. Po sulaikymo – kad suprato padaręs blogai. Teisme vis tiek neigia. „Aftonbladet“ priduria: vyras benamis, gyveno parke, rinko tarą, pinigus leisdavo narkotikams. Anksčiau baustas už lytinį užkabinimą naktiniame klube ir ypač neatsargų vairavimą – dvylika raudonų šviesų, vos nesusidūrė su keturiais automobiliais.
Čia nėra mistikos. Yra du skaitymai tos pačios frazės „padovanoti meilę“. Vienas – ligotos galvos paaiškinimas, kokių būna ir be migracijos. Kitas – kad sutikimo sąvoka jam svetima: moters bėgimas parką vakarą virsta kvietimu. Abu skaitymai gali būti kartu. Nei vienas nepanaikina kaltinimo smurto.
Kodėl vienos redakcijos slepia vardą, o kitos jį kala "prie kyžiaus"?
Švedijos viešųjų transliuotojų taisyklė dažnai tokia: vardas ir kilmė – kai tai būtina bylai, ne kai tai kursto. Kritikai atsako: taisyklė veikia viena kryptimi. Jei kaltinamasis švedas iš kaimo, kilmė vis tiek nerašoma. Jei libietis su pasu – irgi nerašoma. Skirtumas tas, kad antruoju atveju skaitytojas praranda dalį konteksto, kurio prašo pats debatas apie integraciją.
„Samnytt“ daro atvirkščiai: vardas, šalis, pilietybė, vertėjas. Tai duoda tai, ko SVT neduoda. Tai irgi turi kainą: vienas vardas virsta visos Libijos ar viso islamo veidu. Tada auka vėl dingsta – lieka tik pasas.
Sąžiningas vidurys negražus abiem stovyklom. Veiksmas – smurtas prieš moterį parke. Pilietybė – švediška, todėl išsiuntimo nėra, net jei teismas pripažintų kaltu. Vertėjas teisme po pasų ceremonijos – ne anekdotas ir ne įrodymas, kad žmogus „neintegruotas visam gyvenimui“. Tai faktas: valstybė davė pasą greičiau, nei žmogus įsisavino kalbą, kuria teisiamas. Kas nori slėpti šį lūžį – slepia politiką. Kas nori juo įrodyti, kad visi atvykėliai žagina – meluoja statistika.
Panašūs piešiniai portale jau dėti greta: Meya Åberg byla ir neišsiuntimas, 31-erių siras ir 12-metė, Švedijos „gero elgesio“ įstatymas 2026. Vokietijos ir Austrijos skaičiai – atskira lentyna: Vokietija 2025: išžaginimai ir kilmė, Austrija: beveik pusė įtariamųjų – užsieniečiai.
Kas grėstų Švedijoje, jei teismas pripažintų kaltu
Baudžiamojo įstatymo 6 skyriaus 1 straipsnis: paprastas išžaginimas – nuo 3 iki 6 metų. Ypač sunkus – nuo 5 iki 10 metų. Prokuroras prašo antros lentynos. Praktikoje ypač sunkaus išžaginimo vidurkis dažnai būna apie 5–7 metus, ne lubos. Po to – žalos atlyginimas, galimas priežiūros režimas. Išsiuntimo nėra: pilietis nėra „svečias“.
2026 m. Švedija griežtino leidimus gyventi užsieniečiams už „netvarkingą gyvenimą“. Tai neapima to, kuris jau turi pasą. Todėl diskusija po tokių bylų visada atsitrenkia į tą pačią sieną: bausmė kalėjime yra, ribos už valstybės – nėra. Vieni tai vadina teisine valstybe. Kiti – aklaviete, kurią pati valstybė susikūrė, dalydama pasus greičiau, nei tikrino elgesį.
Kas grėstų Lietuvoje
Baudžiamojo kodekso 149 straipsnis (redakcija nuo 2025 m. vasario): lytinis santykiavimas prieš valią su smurtu – laisvės atėmimas nuo 1 iki 7 metų. Jei teismas matytų grupę – nuo 3 iki 10. Parko užpuolimas su smaugimu ir dviem prievartos būdais praktikoje kristų į sunkiąją pusę, bet įstatymo lubos suaugusiai aukai čia žemesnės nei Švedijos „ypač sunkaus“ lubos (10 metų abiejose, tik Lietuvos paprastos dalies lubos – 7).
2026 m. rugsėjį Lietuvoje kilo triukšmas dėl kitos bylos: Anykščių labirintų parke 15-metę išžaginęs vyras gavo 3 metus su atidėjimu ir liko laisvėje. Ministrė Ruginienė pavadino tai šlykštu. Tai primena, kad popieriaus bausmė ir reali bausmė – ne tas pats. Užsienietį, neturintį pilietybės, po tokios veikos Lietuva gali bandyti išsiųsti. Lietuvos piliečio – ne. Čia mes panašūs į Švediją.
Vilniaus ir kitų miestų takai vakarais nėra Malmės Ribersborgas. Bet saugumo jausmas moteriai – tas pats klausimas: ar gali bėgti saulei nusileidus. Apie lojalumą ir recidyvą kitame registre – Habibas Mickevičius Vilniuje.
Kas grėstų Libijoje – popierius, tikėjimas ir suirusi valstybė
Libijos baudžiamojo kodekso 407 straipsnis: lytinis aktas jėga, grasinimu ar apgaule – laisvės atėmimas iki 10 metų. Tai pasaulietinė norma, rašyta dar karalystės ir Kadafio sluoksniais. 1973 m. įstatymas dėl zinos* (lytinio akto ne santuokoje) (numato 100 rykščių nesusituokusiam; dalis teisininkų islamo teisėje kalba ir apie užmėtymą akmenimis susituokusiam. 2025 m. Bengazio teisės profesorė Jazia Shuaiteer viešai sakė kitaip: Libijos praktikoje seksualinio smurto bausmės nesiekia mirties; įstatymas dažniau kalba apie „santykiavimą“ ir ziną, ne apie šiuolaikinį išžaginimo apibrėžimą.
Yra dar 424 straipsnis: jei kaltininkas veda auką ir santuoka trunka nustatytą laiką, bausmė gali būti nuimta. Tarptautinės teisės organizacijos tai vadina atleidimu per vestuves. Tai ne „meilės dovana“. Tai garbės logika: šeimos gėda uždengiama žiedu.
Kas iš to seka Malmės bylai – hipotezė, ne įrodymas. Jei tas pats veiksmas būtų Tripolyje, popieriuje grėstų iki 10 metų. Praktikoje galėtų būti rykštės pagal ziną, derybos su šeima, vestuvės kaip „taika“, arba niekas, nes teismų sistema skilusi, o milicijos skirtingos. Migrantės Libijoje pačios dažnai tampa aukomis – gydytojai be sienų 2023–2025 m. fiksavę, kad didelė dalis gydytų nelegalių migrančių patyrė lytinį smurtą. Vadinasi, sakyti „Libijoje už tai nukirstų galvą“ yra antraštė. Sakyti „Libijoje moters sutikimas teisiškai ir kultūriškai sveria kitaip nei Švedijoje“ – arčiau dokumentų.
Religija čia nėra vienintelis variklis. Benamystė, narkotikai, ankstesnis lytinis užkabinimas Malmėje paaiškina daug be Korano. Bet sakyti, kad religinė teisė, kurioje moters „ne“ parke neskaitomas taip, kaip skaitomas Švedijos sutikimo įstatyme, neturi jokio svorio – irgi patogus aklumas. Hipotezė lieka hipoteze, kol teismas nenagrinėja motyvų. Skaitytojas tesveria pats.
Vienas klausimas prieš išvadą
Jei rytojaus antraštėje neliktų nei vardo, nei šalies, nei žodžio „meilė“ – ar vis dar jaustumėte, kad žinote pakankamai, kad moteris Malmėje galėtų bėgti vakare?
Išvada
Kaltinimas sunkus. Auka gyva ir kalbėjo. Liudytojai girdėjo. Vyras sako „meilė“, prokuroras sako „žiaurumas“. SVT slepia pasą. Samnytt jį rodo. Švedijoje, jei teismas pripažintų kaltu, greičiausiai būtų metai už grotų, ne lėktuvas atgal. Lietuvoje – panašūs metai, ir vėl be lėktuvo, jei kaltininkas pilietis. Libijoje – iki dešimties metų popieriuje, rykštės ar vestuvės kaip „išrišimas“ kituose sluoksniuose, ir valstybė, kuri pati nesugeba apsaugoti moterų kalėjimuose ir dykumoje.
Kas nori tikėti, kad problema yra tik islamas – tesveria narkotikus ir parką. Kas nori tikėti, kad kilmė nieko nereiškia – tesveria vertėją teisme ir neišsiunčiamą pasą. Auka tarp šių dviejų karų neturi būti dar kartą užgožta.
Originalo šaltinis
SVT, 2026 m. rugsėjo 16 d.: „37-årig man åtalas för överfallsvåldtäkt mot kvinna på joggingtur i Malmö“.
https://www.svt.se/nyheter/lokalt/skane/37-arig-man-atalas-for-overfallsvaldtakt-mot-kvinna-pa-joggingtur-i-malmo
Samnytt, 2026 m. rugsėjo 16 d.: „Åtal: Mohammad våldtog och ströp joggare i buskage – skulle ge henne kärlek“.
https://samnytt.se/atal-mohammad-valdtog-och-strop-joggare-i-buskage-skulle-ge-henne-karlek
Papildyta: Sydsvenskan ir Aftonbladet 2026-09-15; Remix News 2026-09-19; Švedijos Brottsbalken 6:1; Lietuvos BK 149 str.; Libijos BK 407 ir 424 str., ICJ 2025 apžvalga, Shuaiteer 2025.
Pastaba faktų tikrintojams
Tai kaltinimo, ne nuosprendžio apžvalga. Vardas ir Libijos kilmė cituojami iš Samnytt / Remix; SVT jų neskelbia – tai pažymėta kaip redakcinis skirtumas, ne kaip slaptas dokumentas. Bausmės Švedijoje, Lietuvoje ir Libijoje – įstatymų rėžiai, ne šios bylos nuosprendis. Religinės bausmės Libijoje pateiktos kaip teisės sluoksnis ir praktikos įspėjimas, ne kaip įrodymas, kad kaltinamasis veikė pagal fatvą. Skaitytojas sprendžia pats.
Zina* (arabiškai zinā) islamo teisėje reiškia lytinį aktą ne teisėtoje santuokoje. Lietuviškai tai apima ir svetimavimą (kai bent vienas jau susituokęs), ir santykius tarp nesusituokusių.
1973 m. įstatymas Nr. 70 Libijoje vadinasi maždaug taip: „Dėl zinos bausmės (hado) įvedimo ir baudžiamojo kodekso pakeitimo“. Jį priėmė Revoliucijos vadovybės taryba, Kadafio laikais, rašydama, kad taip vykdoma islamo teisė.
Ką jis sako popieriuje
- Apibrėžimas. Zina – kai vyras ir moteris lytiškai santykiauja, o tarp jų nėra teisėtos santuokos.
- Bausmė suaugusiam. Šimtas rykščių. Teismas gali pridėti ir kalėjimą.
- Sąlygos. Kaltininkas turi būti sveiko proto, sulaukęs 18 metų ir veikęs tyčia.
- Nepilnamečiai. Kita tvarka: papeikimas, auklėjimas, pagal amžių – ir fizinė bausmė.
- Įrodymas. Klasikinėje islamo logikoje zina įrodoma prisipažinimu, keturių liudytojų parodymais arba (Libijos praktikoje minima ir) „moksliniu įrodymu“. Moters liudijimas zinos byloje pagal tą pačią schemą dažnai nelaikomas pakankamu.
Kartu 1973 m. buvo pakeisti ir Baudžiamojo kodekso 407–408 straipsniai: savanoriški santykiai ne santuokoje tapo baudžiami ir pasaulietine kalėjimo bausme (iki 5 metų). Tai du sluoksniai vienu metu: rykštės kaip „had“ ir kalėjimas kaip paprasta bausmė.
Kuo tai nėra išžaginimas
Išžaginimas Libijoje eina kitu straipsniu – 407 str. 1 d.: aktas jėga, grasinimu ar apgaule, iki 10 metų kalėjimo.
Zinos įstatymas baudžia patį aktą be santuokos, net jei abu sutiko. Todėl auka, kuri praneša apie prievartą, rizikuoja būti traktuojama kaip zinos dalyvė, jei teismas „neįrodo“ smurto. Human Rights Watch ir Amnesty seniai rašė: moterys po išžaginimo Libijoje kartais uždaromos „socialinės reabilitacijos“ namuose kaip gėdos nešėjos, ne kaip aukos.
Yra dar 424 straipsnis: jei kaltininkas veda auką ir santuoka išsilaiko nustatytą laiką, bausmė gali būti nuimta. Tai garbės logika, ne Švedijos sutikimo logika.
Ar už zina baudžia mirtimi?
Klasikinėje šariatos mokykloje nesusituokusiam – 100 rykščių, susituokusiam – užmėtymas akmenimis. Libijos 1973 m. įstatymo tekstas įrašo rykštes, ne mirtį. 2025 m. Bengazio teisės profesorė Jazia Shuaiteer viešai sakė: seksualinio smurto bausmės Libijos praktikoje nesiekia mirties bausmės.
Valstybė po 2011 m. skilusi. Popierius yra. Vienoda, rami teismų sistema – ne.